Naujienos
Lygiai prieš keturiasdešimt metų, naktį iš 1968 metų rugpjūčio 20-osios į 21-ąją Sovietų Sąjungos kariuomenė kartu su savo Varšuvos pakto sąjungininkėmis Lenkija, Bulgarija, Vengrija ir Rytų Vokietija įsiveržė į Čekoslovakiją.
Gilias reformas šalies kompartijoje ir informacijos sferoje pradėjęs ano meto Čekoslovakijos kompartijos sekretorius Aleksandras Dubčekas buvo iškviestas pasiaiškinti į Maskvą ir suimtas, o po to iškart įvyko sovietų ir jų satelitų invazija į Čekoslovakiją.
Taip buvo nužudytas garsusis „Prahos pavasaris“, o kartu su juo viltis sukurti socializmą su žmogišku veidu. Laisvės kvėptelėjusi Čekoslovakija buvo uždusinta sovietų tankų, karinio ir psichologinio teroro, agresyvaus melo ir propagandos apie Čekoslovakijos kompartijos reformatorių pasidavimą Vakarų agresorių kurstymams, keliaklupsčiavimą prieš buržuazinį pasaulį ir siekius leisti reakcingiausioms pasaulio jėgoms nužudyti socializmą. Sovietai su nepaklusnia čekų ir slovakų inteligentija dorojosi ypatingai cinišku ir naujovišku būdu – ne fiziškai represuodama ir viešai žemindama, o masiškai, tyliai ir metodiškai atleidinėdama iš darbo tylėti, režimui pataikauti ir bendradarbiauti su juo atsisakančius medikus, rašytojus, menininkus, mokslininkus ir žurnalistus.
Pakanka prisiminti Milano Kunderos romano „Nepakeliama būties lengvybė“ pagrindinį personažą Tomą, po 1968-ųjų rugpjūčio iš garsaus chirurgo tapusio Prahos namų langų valytoju. Tai, kas įvyko Čekoslovakijoje, dar 1953 metais buvo išpranašauta Czesławo Miłoszo „Pavergtame prote“ – kad vienu iš baisiausiu išmėginimų inteligentijai taps net ne pavojus saugumui ir gyvybei, o tapimo niekuo siaubas netekus savo kūrybinės profesijos ir mylimo darbo. Masinė inteligentijos diskvalifikacija ir emigracija Čekoslovakijoje lemtingai paženklino visą Václavo Havelo, Milošo Formano ir Milano Kunderos kartą.
Kunderos „Juoko ir užmaršties knygoje“ esama epizodo, kuriame aprašomas čekų atmintį ir istoriją palaidojančio „užmaršties prezidento“ Gustavo Husako laiškas Kunderos „muzikos idiotu“ vadinamam garsiam popmuzikos dainininkui Karelui Klausui. Jame emigravusi čekų popmuzikos žvaigždė nuoširdžiai kviečiama grįžti į tėvynę ir darbuotis jos labui. Nieko panašaus nesulaukė apie pusė milijono darbo netekusių, išvaikytų ir emigravusių čekų istorikų, rašytojų, filosofų ir medikų. Anot Kunderos, „užmaršties prezidentui“ ir jo režimui buvo būtinas „muzikos idiotas“. Užmaršties režimuose ir visuomenėse ypač mylima popmuzika ir muzikos idiotai – šie organizuotos užmaršties šventieji, garantuojantys lėtą klasikinės kultūros ir kanono mirtį.
Kad ir kaip būtų, pats probleminis Kunderos atminties ir interpretacijos lauko centras yra dvi viena kitą radikaliai paneigiančios 1968-ųjų interpretacijos „Nepakeliamoje būties lengvybėje“. Šveicarijoje atidūrę Tomas ir jo mylimoji Tereza netrunka susidurti su dviem tikrovėm – savo tiesiogiai patirtąja ir naująja, prieš kurią jie paprasčiausiai pastatomi kaip prieš faktą. Jaudinančios ir užfiksuotomis akimirkomis unikalios Terezos nuotraukos nedomina Šveicarijos žurnalų, nes jos neaktualios – vaizduoja jau įvykusios ir praėjusios sovietų invazijos į Čekoslovakiją vaizdus. 2 psl. >
ka manome 2008-08-26 17:44
Manome, kad Donskis negali nerasyti. O rasyti sugeba tik taip: reaguodamas i pasaulio spaudos...
Pirmam (o iš tikrųjų paskutiniam) kartui 2008-08-24 03:11
Ir ką, ruski, nepatinka Prezidento Saakašvilio pasakyta tiesa? Tuoj tavo skeltanagiams teks...
PirmaKarta 2008-08-24 00:04
Bernars - Henry Levy"Georgia at War: What i saw"August 20, 2008Citata "internacionalistas"...
L.K. 2008-08-23 19:42
Labai daug turinio ir žinomų įvykių perpasakojimų. Pabaigoje - paralelės ir išvados geros.