Išeitų, kad kalti visi ir tuo pačiu niekas. Tiesiog šiandien yra taip. Toks štai dvasinis kritimas. Belieka tikėtis, kad žmonės iš šio dvasinio apdujimo būsenos išeis patys, tam neprireiks 1500 Rusijos tankų. Kaip Gruzijoje. Nes tada gali būti jau per vėlu…
Pasaulyje yra dvi priešybės – turinys ir forma. Forma yra materiali ir išorinė. Kartais ji gražiai blizga, kartais ne. O turinys nematerialus, jis negali egzistuoti be formos, per ją jis pasireiškia. Šiandien dažnai pasitenkiname forma be turinio – vaikomės blizgučių, klausomės bevertės muzikos, žiūrime bukinančias ir destruktyvias televizijos laidas. Bet kokia kaina siekdami materialių tikslų, užmirštame dvasinius. Į užkaborius nustumiame tikrąją kultūrą ir dvasingumą. Žinoma, ne visi. Remiantis minėtu tyrimu – maždaug 80 procentų visuomenės. Gal iš tikro šiek tiek mažiau? Tačiau bet kuriuo atveju tai yra labai didelis žmonių skaičius.
Toks paminėtas gyvenimo būdas tik iš pirmo žvilgsnio atrodo patraukliai. Ilgalaikėje perspektyvoje ši “gyvenimo šventė” ištuština sielą, tapdama viena iš dvasinės kančios priežasčių. Besaikiai norai ir jų beatodairiškas tenkinimas įsiūbuoja gyvenimo švytuoklę. Iš pradžių linksma. Po to norisi ramybės. Bet švytuoklė juda su pagreičiu, jos stabdymas pareikalauja maždaug dvigubai daugiau laiko, nei įsiūbavimas. Kaip pasiekti bent kiek labiau harmoningą būseną? Kiekvienas kelių turi ieškotis pats. Ir jų yra ne vienas. Harmonija (arba priešybių vienybė) taps įmanoma tik tada, kai turinys įsilies į formą, o forma nebus tuščia. Jei graži merginų ar vaikinų popgrupė gražiai siūbuoja klubais – tai reiškia tik gražią išorės formą. Viduje ji tuščia. Ir iš šios tuštumos gali gimti tik kita tuštuma. Turinys atkeliauja kaip tikroji kultūra, dvasingumas, religija ir dažnai pasirenka ne tokias ryškias formas, nes vidinė šviesa nereikalauja išorinio spindesio. Ir tik į švarias formas gali būti įdėtas tikrasis (ne menamas) turinys.
Gera naujiena yra tai, kad po kritimo visada ateina kilimas, po nakties išaušta rytas. Tačiau kiekvienam žmogui šis “rytas” – labai individualus sprendimas pakeisti savo požiūrį į žmones ir pasaulį. Tik individualių sprendimų suma duoda rezultatą visuomeniniu mastu. Šis sprendimas – ne atsisakyti pramogų kaip tokių, o tiesiog pagalvoti, kam ir dėl ko mes gyvename, atrasti aukštesnius tikslus bent jau kaip tolimą siekiamybę, kelrodę žvaigždę. Ugdyti savyje principus ir vertybės. Siekti gyventi pagal juos. Po truputį, palaipsniui. Kiekvieno žmogaus mažas apsisprendimas yra labai svarbus. Maži upeliukai, įsiliedami į bendrą vandens tėkmę, suformuoja didžiausias pasaulio upes. Ir nė vienas apsisprendimas nepraeina veltui.
Gintaras Ronkaitis yra Pilietinio ugdymo instituto direktorius
Naujienos


















LKDP 2008-09-04 18:28
LIETUVOS KRIKŠČIONIŠKOSIOS DEMOKRATIJOS PARTIJOSKREIPIMASISĮ visus dorus ir sąžiningus...
Rokas 2008-08-22 13:10
Gal kiek schemati6kai, primityviai, bet tema reikalinga. Apie tai kalb4ei b8tina