Naujienos
Vytautas Pociūnas ("News Bridgepix" nuotr.)
„Daugiau netylėsiu ir padarysiu, kad visi viską žinotų“, - lemtingus žodžius ištarė Vytautas Pociūnas, kai jau ištremtas į Gardiną išgirdo, kaip Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovybė susidorojo su jo buvusiu VSD mokiniu, pavaldiniu ir bendražygiu Raimondu Burkovskiu. Šis pažadas prabilti iš tikrųjų galėjo lemti arba bent paskubinti tragišką įvykių Breste atomazgą, rašo „Lietuvos žinios“.
Į VSD R. Burkovskį iš „Lietuvos geležinkelių“ pakvietė buvęs III valdybos viršininkas Linas Petronis, bandomuosius pokalbius su kandidatu pavedęs savo pavaduotojui V. Pociūnui. Papasakojęs apie save, šeimą, tėvus, gyvenančius Jonavoje (motina lietuvė, tėvas ukrainietis, daugiau nei trisdešimt metų išdirbęs „Achemoje“), R. Burkovskis pelnė V. Pociūno pasitikėjimą, tapo jo draugu ir bendraminčiu. Todėl, kai V. Pociūnas buvo paskirtas valdybos viršininku, R. Burkovskis laikinai ėjo pavaduotojo pareigas. Paskui abu buvo išvyti iš VSD: iš pradžių - viršininkas, po pusės metų - ir jo laikinasis pavaduotojas.
Minint antrąsias Vytauto Pociūno žūties metines LŽ kalbina buvusį Valstybės saugumo departamento (VSD) pareigūną, daktarą Raimondą BURKOVSKĮ ir prašo prisiminti bendrą darbą, VSD anuomet tvyrojusią atmosferą, kuri sugriovė ne vieną likimą. Tai pirmasis R. Burkovskio interviu žiniasklaidai.
„LŽ“ nuotr.
- Galėtumėte prisiminti VSD tvyrojusią atmosferą? Girdėjome, kad Jūsų išėjimas iš VSD irgi nebuvo paprastas.
- Deja, taip. Kai VSD pradėjo vadovauti KGB rezervo karininkas Arvydas Pocius netrukus buvo leista suprasti, kad man ten ne vieta. Kadangi buvau operatyvinis darbuotojas, turintis neblogą žinių bagažą, ypač transporto srityje, jutau, kad esamoje sistemoje mano savarankiškas mąstymas nepageidaujamas. Žinojau, kad į mano vietą parinktas žmogus, lojalus naujiesiems vadovams. Patekau į „neištikimų“ šiems VSD vadovams darbuotojų sąrašą, nes prisiekiau tarnauti valstybei, o ne jiems.
Susiklosčius tokiai situacijai nusprendžiau pasitraukti. Prieš tai susiradau darbą „Lietuvos geležinkeliuose“ (beje, su VSD vadovų rekomendacija), kur dirbau 4 metus, iš ten ir atėjau į VSD. Man parašius prašymą išeiti iš VSD ir likus kelioms dienoms iki darbo pabaigos, „Lietuvos geležinkelių“ vadovų buvau informuotas, kad jie sulaukė skambučio iš VSD vadovybės ir negali manęs priimti.
„Lietuvos geležinkelių“ vadovai pasiūlė darbą kitame skyriuje, manydami, kad VSD netrukdys, tačiau, matyt, buvo nuspręsta bet kokiomis priemonėmis neleisti man dirbti „Lietuvos geležinkeliuose“, kur galėčiau kelti grėsmę jų planams. Tiesa, girdėjau ir tokių versijų, kad mano atvejis turėjo būti pamoka kitiems „neištikimiems“. Keletą mėnesių teko priverstinai „ilsėtis“, kol pradėjau dėstyti Vilniaus Gedimino technikos universitete. Psichologiškai buvo labai sunkus metas, o tuo metu dar žuvo V. Pociūnas. 2 psl. >
to maras 2008-08-22 21:33
skaiciau as tas intrigas ... mano nuomone tai pletku lygio rasliava, dvieju asmenu...
Nieko naujo 2008-08-22 19:37
Calopai
Trumpai 2008-08-22 14:32
Būtina neleisti numarinti šios bylos. Šmeižikai žinomi. V.pociūno išstūmikai iš VSD irgi...
maras 2008-08-22 13:47
"Žvalgybų intrigos Lietuvoje" - paskaitykit. Tą knygą parašė buvęs karinės žvalgybos ir...