Naujienos
Dieną prieš karą sulaukiau skambučio iš „Žinių radijo“. Laidos „Dienos klausimas“ vedėjas paprašė pakomentuoti – ką reiškia Rusijos kariuomenės telkimas prie Gruzijos sienų ir kaip aš vertinų gruzinų ir osetinų santykius?
Tuomet atsakiau, kad iš Rusijos galima tikėtis visko, bet nepriklausomai nuo to, įsiverš Rusijos kariuomenė į Gruziją ar apsiribos jėgos demonstravimu, tai niekaip nėra susiję su gruzinų ir osetinų santykiais arba pastarųjų patirtomis tikromis ar menamomis skriaudomis. Priežastis slypi tame, kad blogis niekad nebūna statiškas – arba jis gauna atkirtį ir pasitraukia, arba, nesulaukęs pasipriešinimo, plinta toliau. Būtent toks blogis yra „putininė“ Rusija, kuri jau beveik dešimtmetį rieda katastrofos link pati ir bando nusitempti paskui save visą likusįjį pasaulį.
Karą prieš Gruziją Kremlius pradėjo ne dėl to, kad „reikėjo apginti Pietų Osetijoje esančius Rusijos piliečius“ (o ką jie ten veikia, neturėdami Gruzijos valdžios išduotų leidimų nuolat arba laikinai gyventi Gruzijos Respublikos teritorijoje?) ir ne dėl Gruzijos kariuomenės „įsiveržimo“ į Cchinvalį (kaip galima įsiveržti į savo teritoriją?). Paprasčiausiai Maskvos režimas suįžūlėjo tiek, kad nutarė išbandyti Vakarų, tiksliau NATO ir jos branduolio – Jungtinių Amerikos Valstijų – gebėjimą pasipriešinti Rusijos vadeivų vykdomam „bezpredielui“. V. Putino propaganda įtikino rusus, kad JAV ir NATO – jau supuvę, ir atėjo laikas „atkurti Rusijos didybę“.
Didybės atkūrimas rusiškai – tai svetimų valstybių teritorijos užgrobimas (pradžiai – bent jau tų valstybių pagrindinių institucijų užvaldymas) ir laisvę mylinčių tautų išnaikinimas, todėl bet koks bandymas nuolaidžiauti neūžaugų valdomos imperijos kėslams vertintinas kaip nacionalinių interesų išdavystė. Gruzija buvo pasirinkta rusų dėl jos santykinio pažeidžiamumo, nes kiti potencialūs agresijos objektai yra arba po NATO skėčiu (Baltijos valstybės), arba per dideli tokiems „žaidimams“ (Ukraina), arba ir taip nesišakoja prieš „vyresnįjį brolį“ (likusios NVS valstybės). Nežiūrint to, karas Gruzijoje parodė, kad susidurti kaktomuša su augalotu nebrendila bet kuriuo momentu galime ir mes.
Keista, kad šito nesuprato tie Lietuvos apžvalgininkai, kurie savo tekstuose mėgavosi, nagrinėdami tariamas Michaelio Saakašvilio klaidas ir spėliojo, kodėl Gruzijos prezidentas jas padarė – dėl įgimto pietietiško temperamento, dėl nesugebėjimo įžvelgti rusų paspęstų spąstų ar dėl to, kad jam taip liepė „dėdė Samas“. Greičiausiai vieni iš jų taip parašė dėl nepakankamo realijų išmanymo, kiti – norėdami pasirodyti originaliais, tačiau visus pranoko du „valstybininkų“ klanui artimi autoriai, kurių vienas yra Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas, o kitas ne taip seniai tapo žinių agentūros vadovu.
Kaip žinia, apžvalgininkai formuoja viešąją nuomonę, ir Kremliaus šeimininkai labai norėtų, jog kada nors, pamatę pro langus tankus su raudonomis žvaigždėmis, Lietuvos gyventojai ištartų: „Ką gi, taip ir turėjo būti, nes, kaip rašė Kęstutis su Artūru, mes patys erzinome Maskvą“. Bet politinius sprendimus priima ne apžvalgininkai, o politikai, kurių nemenkas būrys irgi pasirodė „pilname gražume“. 2 psl. >
Tumbleris 2008-09-17 10:33
Bernardinuose.lt atsirado geras D.Žalimo straipsnis tuo pačiu klausimu.
Vaksa 2008-09-11 09:34
Geras tekstas.
ernestas kurem užpildžus 2008-09-10 22:23
normalej letuvej ir tejp balsos tik už paksa a tu čurka če savo nisamoniu nikišk
Užpildžius 2008-09-08 18:57
anketą "Mano balsas lt", už ką balsuoti ,pagal mano atsakymus ,pirmoje vietoje buvo...