Gyvenome Sovietų Sąjungos okupuoti, tad žinome sovietinės propagandos subtilybes, taip pat valdančių požiūrį į žmones – lagerių dulkės.
„Lageriai“ buvo ta didžioji žinia, kurią Rusija XX amžiuje teigė pasauliui, siekdama įsiviešpatauti. Lagerių sistema išauklėjo paklusnią tais lageriais besididžiuojančią visuomenę – juk ir branduolinė ginkluotė buvo kuriama lagerininkų. Tačiau buvo puoselėjamas ne tik nuolankumas, bet ir agresyvumas, padedantis išlaikyti imperinę paskatą užgrobti ir nusiaubti. Pati rusų kalba nurodo esminį lagerio vaidmenį sovietinėje tikrovėje – visa socialistinių šalių bendrija buvo vadinama socializmo lageriu. Kur bežvelgsi – vien lageriai ir jų gyventojai.
Šiuo metu Rusija stokoja galimos pasauliui pateikti ideologijos bei idėjos. Kremliaus šeimininkai suvokia, kad lageriu bei lageriniu gyvenimu žmonių nebesuviliosi. Tad naujiems žygiams Rusijos gyventojai telkiami diegiant šalį siaučiančių priešų įvaizdžius ir įtaigaujant mintį, jog anksčiau ar vėliau kai kuriems jų teks smogti. Geriau – gyventojams prašant ar reikalaujant.
Stebėtina sovietinės sistemos išugdytų žmonių sąmonės plastika – priešo įvaizdžiai tuoj prikelia visą gausybę sovietinių kompleksų, mentaliteto bruožų bei ideologinių liekanų. Atrodo, tų įvaizdžių tik ir laukiama, o su jais jau imama „užsivedinėti“. Rusijoje vykdomos sociologinės apklausos rodo, kad didžioji dauguma, apie tris ketvirčius gyventojų gana vieningai palaiko Rusijos karinį smūgį Gruzijai. Gerokai mažiau palaikė prieš porą metų vykdytą gruzinų vijimo iš Rusijos operaciją. Galima suprasti rusų nepasitenkinimą Vakarų šalių žiniasklaidos tapomu Rusijos „paveikslu“, taip pat Gruzijos lyderio Michailo Saakašvilio aiškinimais bei pareiškimais, tačiau sveiku protu nesuvokiama matyti, kaip džiūgaujama, jog jų didžiulė šalis niokoja mažytę ir tyčiojasi iš jos, net nepagalvojant, kad Gruzija niekaip negali didžiajai kaimynei kelti jokios grėsmės. Matyt, Vladimiro Putino išsakyta mintis, jog Sovietų Sąjungos subyrėjimas buvusi didžiausia XX amžiaus geopolitinė katastrofa, atliepia daugumos Rusijos gyventojų požiūrį. Tad imperijos atkūrimas ir imperinio mentaliteto gaivinimas nėra vien tik iš viršaus primetamas ir žmones prieš jų valią pajungiantis „projektas“.
Gruzinai buvo įvilioti į senokai spendžiamus spąstus, tad iš savo prezidento turėtų pareikalauti išsamesnio pasiaiškinimo. Tačiau niekaip neįmanoma pateisinti Gruzijos niokojimo ir gyventojų terorizavimo, prisidengiant aiškinimu, esą ginami Rusijos piliečiai. Didžiausia pasaulio šalis, niekaip nesugebanti savo gyventojams laiduoti deramo gyvenimo, didžiuojasi daužydama mažytę ir net apsimetinėja nuskriausta, nes pasaulis nenorįs suprasti jos „humanitarinės misijos“. Gigantas spardo nykštuką – tokį vaizdą garbina ir tokiu vaidu didžiuojasi didžiuma Rusijos gyventojų. Tas gigantas dar ir piktinasi, kad pasaulis nepritaria jo veiksmams.
Kremliaus šeimininkai puikiai suvokia, jog šiuo metu Rusijai nekelia grėsmės jokia šalis, jokia Europos Sąjunga, jokia NATO. NATO niekada nieko nepuolė, tad vargu ar šios organizacijos strategai pajėgtų sukurti kokios Europos šalies okupavimo planą. Tačiau didžiausia grėsmė Rusijai ir yra grėsmės stoka – tada nepaprastai sunku tvirtinti autoritarizmą ir telkti žmones apie vienvaldį lyderį. Rusijos politiniam elitui ir daliai visuomenės būdingas maniakiškas siekis neleisti kitiems, o ypač kaimynams gyventi taip, kaip jie nori. Visą laiką galvojama ne kaip patiems gyventi geriau ir taikingiau, o kaip kaimynams primesti savo „globą“. Rusija kaip grėsmę suvokia kaimyninių šalių bandymus ieškoti apsaugos nuo jos. Kaimynai kalti, kad niekaip nesugeba užmiršti istorijos – okupacijos, žudynių, trėmimų. O juk turėtų elgtis kaip Rusijos žmonės – jokių išgyvenimų nei dėl stalininių nusikaltimų, nei dėl milijonų supūdytų lageriuose. Pasakyta užmiršti – užmirštama ir vėl svaiginamasi Rusijos didybės kvaišalu, vėl grūmojama gruzinams, estoncams, litovcams...
Kas gali versti Rusiją atsikvošėti? Tik vieningas Vakarų šalių išsakytas Rusijos agresyvios politikos smerkimas, susietas su veiksmingu planu mažinti priklausomybę nuo jos energetinių išteklių. Tam reikia įveikti ne tik politikų trumparegiškumą, negebėjimą suvokti istorijos pamokas ir įžvelgti prigimtinį sovietinės sistemos išugdytos Rusijos agresyvumą, bet ir besaikį, morales bei demokratijos normas paminantį savųjų verslininkų godumą, skatinantį politinę korupciją ir demokratijos eroziją. Nors Rusija šiuo metu demonstratyviai rodo, kad nekreipia dėmesio į Vakarų šalių išsakytą agresijos prieš Gruziją pasmerkimą, vis dėlto Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo ir premjero Vladimiro Putino pasisakymai liudija juos nesitikėjus tokios aštrios Vakarų reakcijos. D. Medvedevas prabilo apie ES stebėtojus Gruzijoje, tiesa, turėsiančius stebėti Gruzijos veiksmus, o V. Putinas išsakė įtarimus, esą Gruzijos karinę akciją galėjo paskatinti būsimi Jungtinių Valstijų prezidento rinkimai – Rusijos smūgis teikia papildomų šansų respublikonams. Svarstyti galima visokius dalykus, juolab kad niekas jau nepaaiškins, kas virė rusų siūlomą kilpą užsineriančio M. Saakašvilio galvoje, tačiau V. Putino būtų galima paklausti, kodėl šitai žinodami jie padeda respublikonams, kodėl jie taip lengvai užkimba ant amerikiečių kabliuko ir vykdo kitų sumanytą planą?
Rusijos politinis elitas laukia tolesnių Vakarų valstybių, ypač ES veiksmų. Atkreiptinas dėmesys, kad Rusijos neskuba palaikyti net odioziniai režimai. Neryžtingai trypinėja net Aleksandras Lukašenka, suktais diplomatiniais „pamojavimais“ apsiriboja kitų „artimų“ šalių vadovai. O jau „Hamas“ ir „Hezbolah“ palaikymas – tai tarsi viešas antausis, pripažįstant teroristinį prigimtinį giminingumą. Tad Rusijai tenka galvoti apie šiokį tokį atsitraukimą arba apie naują konfliktą, kuris savo informaciniais propagandiniais burbulais užpiltų gruziniškąjį. Plėtojant konfliktų politiką Rusijai veriasi kelias su nauja didybe eiti jau ne į Sovietų Sąjungos, o pačios Rusijos byrėjimą.
Facebook
Twitter
nusiųsk el.paštu
Skaityti komentarus 39