Naujienos
Dar studijų metais prasidėjusią pažintį su rašytoja Vidmante Jasukaityte pratęsiau kartu su ja ruošdama jubiliejinę programą. (Liepos 10 d. rašytojai sukako 60 metų.)
Jos namuose buvau vienintelė vieno aktoriaus teatro žiūrovė: Vidmantė turi stulbinančią įtaigos dovaną ir kaip retas rašytojas sugeba raiškiai skaityti savo kūrinius. Tai pajutau dar būdama studentė.
Jos skaitymas buvo tarsi kamertonas, ženklinantis skaitymo lygmenį. Visiškai nesureikšmindama savo talento, ji vis kartojo: “Tai ne aš parašiau, man buvo leista perteikti šį žinojimą“. Iš tiesų buvo labai sunku iš didžiulio rašytojos kūrinių lobyno atrinkti vakarui skaitomą medžiagą.
Jubiliejinį vakarą vedė ir savo kūrinius skaitė pati jubiliatė, jai padėjo operos dalininkė Rasa Jazukonytė, literatūros kritikai: Jūratė Riškutė bei Algimantas Kalėda, aktoriai: Nijolė Mirončikaitė, suvaidinusi ištrauką iš jubiliatės pjesės „Žemaitė“, Aurelija Čeredaitė, skaičiusi autorės lyriką bei Aleksandras Kleinas, perskaitęs eilėraščius iš knygos „Subačiaus gatvė. Getas“ bei suvaidinęs jaudinantį jaunystės epizodą iš rašytojos susitikimo su latvių poetu Imantu Zieduoniu. Aistringą sveikinimo kalbą pasakė režisierius Gytis Padegimas. Sigitas Stankūnas dainavo dainas pagal Vidmantės Jasukaitytės tekstus.
„Rašytojas neturi teisės deklaruoti blogį, kad jo netiražuotų ir nesustiprintų savo menine galia, nebent jį pavaizduotų taip tobulai, kad šia menine forma jis negalėtų daugiau egzistuoti, o būtų įvardintas“.
Šie žodžiai buvo parašyti ant titulinio pjesės „Vilkų medžioklė“ lapo. (Pjesę Nacionaliniame akademiniame dramos teatre 1990 m.pastatė Gytis Padegimas.)
Rašytoja ištikima šiam teiginiui iki šiol ir tvirtai įsitikinusi, kad jos knygos teigia aukštąsias menines vertybes ir nestumia žmogaus į neviltį.
- Ką prisimeni apie savo šeimą?
- Kiek pamenu, mano šeimoje visi dainuodavo. Turėjau absoliučią klausą ir gerą balsą. Muzikai Juozapaičiai yra iš mano giminės. Dainuodavome visomis progomis: sustodavome ratu, apsikabindavome ir dainuodavome... Tėvas dažnai dainavo: „Augino tėvelis mus trys, ne vieną...“ Mūsų dainos – lygumų dainos. Kai senelis Jurgis Balčiūnas grįžo iš Sibiro, jie visi pasiėmė kaušą alaus ir ėjo savo laukų rubežiais: išpildavo ant kampo kaušą ir dainuodavo...
Jie daug dirbdavo, gražiai švęsdavo ir dainuodavo. Tėvas buvo paklaikęs nuo netekties skausmo. Jie būčiau gimusi kitoje šeimoje, nebūčiau mylėjusi kenčiančio žmogaus. Tėvas rašė, piešė, dainavo, šoko... Turėjo pagonišką meilę medžiams bei ypatingą ryšį su gamta. Mes buvome trys dukros, aš – vyriausia. Turėjome visą puodą šukių, kurias laukus ardamas rasdavo tėvas. Vaikystėje su jomis žaidžiau, o taip pat ir su akmeniniais kirvukais. Mano motinos linija – mistiška. Senovę jaučiu fiziškai. Matymas vaizdais padeda jausti įtaigiau nei rašo apie tą laikmetį istorijos knygose. Mano tėvai – lobių skrynios, galiu tik nujausti, kokie tai buvo žmonės... Jie puikiai tvarkėsi keliose realybėse, tikėjo, kad žmonės nemiršta ir mirusieji lanko gyvuosius. Močiutė neleisdavo žabą į ugnį kišti šakomis į viršų, nes vėlės šakose gyvena... Sakydavo, kad tai – nehumaniška. Jų pasaulis buvo pilnas taisyklių. Iš jų gavau stiprią namų dvasią. Norėčiau, kad žmogus tikėtų į dievą bei suvoktų savo kilmės dieviškumą, ieškotų ir atpažintų neregimybės ženklus regimybėje. Šis eilėraštis – iš mūsų šeimos gyvenimo: 2 psl. >
KOMPLIMENTAS 2008-09-03 17:21
Vakaro metu pasirodziusi nauja V. Jasukaitytes knyga "As nuzudziau savo dukteri" daro didesni...