Naujienos
Kortų, kurias rankose laiko Europa savo gruziniškame pokeryje su Rusija, derinys yra silpnas, o žaidimas partnerį ima dominti vis mažiau, pastebi britų dienraštis „Times“ ir šią savo išvadą grindžia naujai besiklostančia pasaulinės geopolitikos architektūra.
„Kinija, Indija, Brazilija, Rusija ir Persijos įlanka dabar yra nauji pasaulio ekonomikos centrai ir netrukus su jais reikės skaitytis“, – pabrėžia buvęs ilgametis Vokietijos užsienio reikalų ministras Joschka Fischeris ir pažymi, jog „Europos susiskaldymas ir neįgalumas tik pabrėžia, kad Vakarai yra praradę ryšį su geopolitinėmis realijomis“.
Rusams, pasak „Times“, ranka jau moja Kinija, ir jie, kaip ir Kaspijos baseino šalys, jau tiesia savo vamzdynus į rytus. Tuo tarpu Europa, neturėdama alternatyvaus tiekėjo, nelabai gali diktuoti sąlygas. Juo labiau kad į tuos pačius resursus pretenduoja pirkėjas, kuris, britų dienraščio žodžiais, „pripažįsta ir sutinka su įtakos sferų sistema“.
Tai iš dalies paaiškina, kodėl Rusija elgiasi taip arogantiškai, o senosios Europos Sąjungos valstybės taip atsargiai renka žodžius ir dar atsargiau formuluoja sprendimų išvadas. Akivaizdu, kad praktiniai jų padariniai turės ilgalaikių pasekmių, todėl stambūs politikos žadėjai staigių judesių pagrįstai vengia.
Kaip elgiasi Lietuva? Lietuva elgiasi taip, tarsi ji būtų ne šalis, kuri jau už metų turės išjungti savo atominę elektrinę, nepasirūpinusi elektros tiekimo alternatyvomis ir „pritvirtinta“ prie vienut vienutėlio rusiškų dujų vamzdžio, bet viena iš tų galios centrų, apie kuriuos taip pagarbiai kalbėjo J. Fischeris.
Johnas Fosteris Dulles‘is (D. F. Dalsis, 1888–1959), JAV valstybės sekretorius 1953-1959 m., šias pareigas ėjęs prie prezidento Dwighto D. Eisenhowerio, buvo pagarsėjęs savo „ėjimo iki karo ribos“ politine koncepcija. „Sugebėjimas eiti iki karo ribos, paties karo nepradedant, yra reikalingas menas, ir jeigu šio meno nemokėtum, kiltų neišvengiamas karas. Jei neturi drąsos eiti iki karo ribos, tai esi pralaimėjęs“, – savo laiku yra tvirtinęs J. F. Dulles‘is.
Likimo ironija – „ėjimo iki karo ribos“ politinę koncepciją pirmiausiai realizavo būtent sovietai, ne amerikiečiai, 1956 metais ultimatyviai pagrasinę karu, išgąsdinę ir privertę jau kitą dieną pasitraukti iš Egipto anglus ir prancūzus, kurie kontroliavo Sueco kanalą ir norėjo ginklu paremti Izraelį po to, kai šis įsiveržė į Egiptą.
Toks beprotiškas politinis pokeris tam tikru laipsniu galbūt dar buvo įmanomas prieš pusšimtį metų, kol technologinės galimybės kontroliuoti priešininkų judesius ir galios potencialą dar buvo pakankamai ribotos, tad palikdavo vietos „blefavimui“. Paskutinė šitokios „ėjimo iki karo ribos“ scena tarptautinėje politikoje tikriausiai buvo 1962 m. „Karibų krizė“, kada jau nervai neatlaikė N. Chruščiovui ir jis atpažino „ribą“, kurios peržengti buvo nevalia. Sovietai išsigabeno savo raketas, o amerikiečiai atsisakė Kubos puolimo. 2 psl. >
inž 2008-09-10 09:19
Čia labai tiksliai parašyta*. Norisi tikėti, kad autorius sugrįš prie 8-ių išvardintų...
??????????????????????????????... 2008-09-10 00:45
Tai gal ir Vakarams, ir Rusijai yra svarbiausia "galios pozicijos"? Koks skirtumas tarp pusiau...
Vykintas 2008-09-09 23:15
Iš tiesų „rusų klausimo" ekspertai nemato svarbiasnių problemų. Verta paskaityti lrytas.lt...
2008-09-09 16:40
Ar tikrai šie INTERNAUTAI (>; Vilius, Jonas) teisūs???????????????????Argumentų juk...