Naujienos
Kaip didžiausią grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui ir nepriklausomybei po Rusijos invazijos į Gruziją ir atviro jos karinės galios demonstravimo regionui ir pasauliui mes visiškai pagrįstai ir logiškai įvardijame Rusiją.
Bet leiskite ciniškai paklausti, o kas gi čia nauja per pastaruosius tris šimtus metų? Ar vien tik Rusija ir jos senoji-naujoji šovinistinė bei imperialistinė geopolitinė doktrina kelia mums pavojų? Ar mes patys, mūsų sąmonė ir dvasios būklė nėra grėsmės Lietuvai? Sukeldamas polemiką kai kurių žurnalistų tarpe, Dainius Pūras teisingai pastebi, kad daugelį lietuvių kamuoja Stokholmo sindromas – aukos meilė budeliui ir fatališkas prisirišimas prie ją kankinančios jėgos.
Aukos meilė budeliui buvo aprašyta tokių rašytojų kaip Julia de Beausobre („Moteris, kuri negalėjo numirti“, kur pavaizduota sovietiniame konclageryje atsidūrusios moters ambivalentiška ir kone sadomazochistinė meilė psichologiškai ją terorizuojančiam tardytojui), George’as Orwellas (Vinstono Smito ir Džulijos meilė Didžiajam Broliui „1984-ųjų“ pabaigoje) ar Andrejus Bitovas (jo romane „Puškino namai“ senelis nebendrauja su savo anūku, kurio visiškai nesupranta, bet leidžia dienas su kaimynu, su kuriuo gerdamas degtinę pasijunta itin saugiai ir komfortabiliai – o kaimynas yra buvęs viršininkas konclagerio, kuriame kalėjo senelis). Arba prisiminkime provokatyvų Lilianos Cavani filmą „Naktinis portjė“, kuriame atveriama nacių konclageryje atsidūrusios Vengrijos žydės ir ją tardžiusio bei kankinusio, bet vėliau fatališkai įsimylėjusio karininko sadomazochistinės meilės istorija.
Stokholmo sindromas, pasireiškiantis aukos prisirišimu prie kankintojo arba meile budeliui, anaiptol nėra koks nors žmogaus defektyvumo ženklas. Priešingai, jis rodo, kokias jėgas iššaukia išgyvenimo strategija ir galingas savisaugos instinktas, verčiantis idealizuoti ir kaip gėrį vaizduotis mus kankinančią brutalią jėgą, sykiu įtikint į tos jėgos globą ir siekį mus išsaugoti. Kartu ir stiprūs išgyvenimai, prieš kuriuos nunyksta bet kokios kitos gyvenimo bei socialinio ryšio formos.
Erichas Frommas, savo studijoje „Pabėgimas iš laisvės“ atskleidęs po Pirmojo pasaulinio karo vokiečių visuomenėje įvykusio laisvės išsižadėjimo, brutalios karinės diktatūros pasirinkimo ir jėgos garbinimo priežastis, sykiu akcentavo ir akivaizdų sadomazochistinių santykių įsigalėjimą moderniojoje visuomenėje, kurioje būtent tokiu būdu pasąmoningai siekiama pabėgti nuo individą žudančio nesaugumo, vienatvės ir izoliacijos jausmo. Kito kankinimas ir manipuliavimas juo, lygiai kaip ir noras, kad tave kankintų, tyčiotųsi iš tavęs, apgaudinėtų tave ir manipuliuotų tavimi, slepia moderniojo žmogaus negalėjimą gyventi sau ir savimi – būti socialiu, bet visų pirma savyje taiką surandančiu, su pasauliu save sutaikančiu, nepriklausomu ir brandžiu žmogumi.
Kas gi labiausiai slegia nūdienos Lietuvą? Ne tik Stokholmo sindromas. Pagaliau ne visi juo serga. Ambivalentiškas santykis su Rusija, ilgai kankinusia, žudžiusia, bet sykiu tarsi globojusia ir kolonijas lavinusia bei jų elitus formavusia jėga – odi et amo būsena, meilės ir neapykantos ryšys? Taip, neabejotinai. Bet ir jį anaiptol ne visi dramatiškai patiria. Šitos būsenos aplanko tuos, kuriems per keturiasdešimt, kurių psichologinis ir dvasinis ryšys su rusišku socialinių santykių modeliu yra daug gilesnis nei su Vakarais, galiausiai kuriems Vakarai nieko nereiškia, išskyrus laisvąją rinką ir kiek kitokius nei rusų jėgos žaidimus. Tad kodėl iki šiol mus kankina kažkas, dėl ko netampame Vakarų pasaulio dalimi ir esame tokie pažeidžiami? 2 psl. >
ale, 2008-10-03 01:16
L. D.: “Mūsų nesaugumą stiprina politikai, tarnaujantys ne valstybei, visuomenei ir savo...
Lietuva 2008-09-30 01:11
yra valdo,jeigu is tikruju galima tiap pasakyti valdo,greiciau alina ir siaubia, kruva...
as 2008-09-29 20:45
Moterims ir ne tik,, meetroom.lt
Sarmata 2008-09-28 00:00
www.lrytas.lt.G. Gaivenytė.J. Tumo - Vaižganto premijos laureatei F.Taunytei gėjai- lyg...