Iki Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų lieka vis mažiau laiko. Maždaug pusė mūsų valstybės piliečių jau yra apsisprendusi, kokių politinių jėgų atstovus ji norėtų matyti atnaujintoje Tautos atstovybėje, ir, pernelyg nesukdama sau galvos, ketina pasirinkti iš to paties dabartinio Seimo partijų siūlomo asortimento. Dar apie 30 procentų piliečių yra nusiteikę „skeptiškai“ ir rinkimų dieną planuoja užsiimti, jų manymu, „svarbesniais reikalais“. Ir tik maždaug penktadalis Lietuvos žmonių, kuriems tikrai ne tas pats, kuriuo keliu nuvairuos valstybę naujieji išrinktieji, iki paskutinio momento karštligiškai bando atsirinkti - kam (jei tokių apskritai esama) būtų galima su švaria sąžine patikėti savo ir savo vaikų ateitį. Būtent jie gali lemti būsimo Seimo kokybę.
Šįkart nerodysiu pirštu nei į „blogiečius“, nei į „geriečius“, juolab kad pats kartu su bendraminčiais kandidatuoju vienos „neperspektyvios“, bet, mano manymu, garbingos partijos sąraše. Pastaruoju metu žiniasklaidoje pasirodė pakankamai daug tekstų, kurių autoriai visais įmanomais būdais išnagrinėjo partijų siūlomas rinkimines programas ir tuo pačiu ne kartą priminė skaitytojams, kad būtina atsižvelgti ne tik į šias programas (kokios storos ir „teisingos“ jos bebūtų), bet ir į realius jas siūlančių partijų bei jų narių darbus. Tačiau yra vienas dokumentas, kurį turėtų įdėmiai perskaityti kiekvienas doras ir protaujantis Lietuvos pilietis. Turiu omenyje šių metų rugsėjo 22 dieną Lietuvos vyskupų konferencijos tinklalapyje paskelbtą „Lietuvos vyskupų laišką Seimo rinkimams artėjant“. Tai tekstas, kuriame nėra nereikalingų žodžių ir sakinių, o jo motto nusako kad ir šie žodžiai: „Asmeninis atlaidumas nusidėjėliams neturi virsti naiviu užmaršumu, kuriuo piktnaudžiauja praeities dėmių, net vakar dienos melagysčių ir suktybių išsiginantys politikai“.
Pacituosiu tik kelias ištraukas iš šio įstabaus dokumento.
„Tiesus žodis, drąsa atrasti ir įvardinti blogio šaknis visuomenėje vis retesni. Pažvelkime į savo sąžinę – ar mes vienijamės su tais, kurie nedviprasmiškai stoja gėrio pusėn, priešinasi dorovinei sumaiščiai? O gal, priešingai, baidomės aiškių principų ir apsisprendimų, nes jie gali būti „nepatogūs“, kliudyti vienadieniams interesams“. Jei iš tikrųjų dauguma Lietuvos gyventojų mano esantys krikščionys, ar galima ignoruoti šiuos iš dvasios gelmių sklindančius ir skausmo pritvinkusius žodžius?
O čia – apie nūdienos būdą Žemaičių ir Lietuvos: „Istorinė žeminimo patirtis ir dabartinis „stipriųjų“ kultas nustūmė asmens orumą prie mažareikšmių dalykų. Ar neužsimerkiame prieš panieką ir patyčias savo aplinkoje, ar visuomet ir visur jautriai palaikome žmogiškumą? O gal iškeičiame artimo meilės įstatymą į tolerancijos lozungą ir abejingai taikstomės su prigimtinės tvarkos griovėjais ir abstrakčių lygybių skelbėjais?“ Štai ji – Lietuvos visuomenės raidos ir dabartinės jos dorovinės būklės negailestinga analizė, sutalpinta į vieną trijų sakinių pastraipą.
Ir vėl – apie nelemtas mūsų gyvenimo aktualijas: „Iš nelaisvės metų paveldėti ar naujieji piktnaudžiavimai valdžia apkartina dažno piliečio gyvenimą. Kaip didinti pasitikėjimą tais, kurie atsakingi už šalies ir kiekvienų namų saugumą, už įstatymo viršenybę? Mąstykime, kokios politikų pastangos iš tikrųjų tramdo korupciją, o dar labiau – ar patys esame nepakantūs iždo vagystėms ir naudojimuisi tarnybine padėtimi?“ Taip, mąstykime, kodėl pozicijos ir opozicijos partijos „staiga“ vieningai balsuoja už vadinamąjį „amžiaus projektą“, bet metų metais nesugeba nutiesti elektros tiltų į Švediją ir Lenkiją, kurie turėtų garantuoti mūsų energetinę nepriklausomybę?
Ir dar: „Į visuomenės priekį, į TV ekranus veržiasi valdžios, žiniasklaidos, verslo, kultūros atstovai, tačiau retas liudija pasididžiavimą Tėvyne ir tikėjimu stiprinamą pilietiškumą. Paklauskime savęs: gal žavimės tais, kurie visus kritikuoja, o patys nepadaro nieko, kad gyvenimas taptų geresnis? Atraskime savyje nuolankumo, tarnavimo visuomenei dvasią ir atpažinsime kitus, ją turinčius“. Iš tikrųjų – ar dažnas iš mūsų numylėtų kandidatų yra darbais parodęs, kad ne tik rinkiminiai pažadai, bet ir visa kasdienė jo veikla yra tarnavimo Tėvynės labui pavyzdys? Ar ir toliau rinksimės taip vadinamą „mažesnę blogybę“?
Skirtingai negu gudruoliai propagandistai, vyskupai nesiūlo balsuoti tik už stambias partijas (nes kitaip, kaip mums kartais aiškinama, rinkėjų balsai tariamai „prapuls“). Apskritai vyskupų laiškas nepateikia jokių galutinių atsakymų – kaip ir už ką turėtų balsuoti Lietuvos rinkėjai (nors dažnas skaitytojas greičiausiai atpažino kai kurių kritikuotinų partijų kyšančias „uodegas“), bet jis geriau už bet kokią metodologiją turėtų padėti apsispręsti būti sąžiningais ir atsakingais savos valstybės pilečiais, ir ne tik rinkimų metu. Jį perskaičius, jau kitoje šviesoje atrodo ir daugumos partijų programos, ir jas įgarsinantys kandidatai su jų įtartinai steriliomis biografijomis.
Netrūkus sužinosime, ar išgirdo Lietuva šį iškentėtą ganytojų žodį.
Imantas Melianas yra Krikščionių demokratų partijos atkūrimo iniciatyvinės grupės koordinatorius ir kandidatuoja į Seimą Lietuvos socialdemokratų sąjungos rinkiminiame sąraše
Facebook
Twitter
nusiųsk el.paštu
Skaityti komentarus 23