Naujienos
Ar skamba žodžiai „teatro žvaigždė“? Kažkaip sunkiai, neįprastai. TV, estrados, eterio, žvaigždė – jau normalu.
Nes devalvuotas žodis „žvaigždė“ iš karto sukuria tam tikrą reiškinių lauką – apie ją/jį rašo blizgūs ir matiniai žurnalai, jos/jo vardas linksniuojamas įvairiuose susibūrimuose, kai nėra apie ką kita kalbėti, apie juos kuriamos TV laidos – po tris kiekviename kanale. O jei jos dar sukelia skandalą (na žinote, kad ir labai tokį neseną) – nuostabu. Antra vertus – „jeigu“ čia netinka. Jos privalo kelti skandalus. Jos šviečia, bet nešildo.
O „teatro legenda“? Kur kas įprasčiau. Tai reiškia ir tai, jog jos pačios apaugusios legendomis, pačios ar kiti jas kuria. Bet su „legenda“ dar išlaikoma pagarba ir distancija. Ir čia klausimas – kas yra, sakykime, Šapranauskas – ar Šapras? Teatro legenda (nes beveik nebe teatre?) ar eterio žvaigždė (nes yra jame, bet ir išlaiko teatrinį atstumą). O Rolandas Kazlas? Už jį niekas knygos neparašė „Kaip aš mečiau televiziją“, kaip ir apie kitus aktorius nerašo nei jų žmonos, nei meilužės. Neprilygti mums Rusijos rinkai su jų „aš miegojau su Nagijevu“ ar „išsiskyriau su Bojarskiu“ ir panašiomis pasakaitėmis. Bet jei tokios knygos rašomos – vadinasi, tikimasi, kad jas pirks. Galbūt perka.
O Dagnės Jakševičiūtės knyga „Monikos Mironaitės gyvenimo romanas“ dar neišpirkta. Šią savaitę ją dar aptikau knygyne, nors išleista šį pavasarį. Ir nors turi visus „duomenis“ būti bestseleriu – nuo gerų ir retų fotografijų iki gausių asmeninio gyvenimo detalių, nes apie ją rašo, regis, geriausiai ją pažinojęs žmogus – jos duktė. Turtas ne vien teatro istorikams, bet ir mačiusiems ją scenoje ar gyvenime, gyvenusiems su ja vienoje epochoje ir plepėjusiems su pažįstamais apie jos gyvenimo romanus. Vardas-legenda. Kas kūrė legendą tais metais?
Iš tiesų šis klausimas nuolatos persekioja skaitant knygą. Ar legendą kūrė jos spektakliai? Ne, teigiama, nes kad ir daugumą vaidmenų suminėdama, autorė išskiria (ir visuomenės kalbos ar teatrologų rašiniai dažniausiai mini) tik keletą: abi „Noros“, o tiksliau, pirmoji, pastatyta 1942 m. – karo metais (nes jau niekas neatsimena jos „Marko milijonų“), ir dar didžiausia, susižavėjimu atskiestais gandais apipinta „Dviese sūpuoklėse“ su Artiomu Izonemcevu, – nes tada patys aktoriai buvo atsidūrę sūpuoklėse. Šios legendos laviruoja tarp realybės ir scenos, viena kitą praturtindamos.
Visuomet skaitant knygą vis reikia sau priminti, kad ją rašė duktė, ne teatrologė. Todėl jai atrodo, kad teatre Monika Mironaitė vaidino nedaug, gerokai daugiau skaitė, o legendą sau kūrė pirmiausia savo dažnais rateliais, susibūrimais po vakarų – salonais. „Svečiai būdavo pačių įvairiausių profesijų (...) Dažniausiai – tai spektaklio, kuriame vaidino Monika, žiūrovai“. Štai jums ir andainykštis „piaras“, kuris ir kūrė šlovę. Pirmiausia, atrodo, namiškiams.
Bet autorė nėra teatrologė, ji nepateikia nei vaidmenų sąrašo, nei pavardžių rodyklės, tačiau sau leidžia ir naivokus teatrologinius intarpus, vertindama situacijas ne vien tik dukters žvilgsniu („Sunku pasakyti, kodėl baigėsi Aktoriaus teatras“). Tarpais post factum rėkti norėjosi, kad knygos redaktorius rimčiau kibtų į darbą. Tačiau autorė čia sau suteikia alibi ir nesuklysta pirmiausia pačiu knygos pavadinimu: „gyvenimo romanas“. Tiksliau būtų – romanai. 2 psl. >
monika 2008-11-05 18:48
Ašių kad sukųrėt mano Monikos romana ačių visiem kurei prisidėjo