Tiek to, šį kartą vedžiodamas žąsies plunksną šerpetojančiu popieriumi neanalizuosiu Seimo rinkimų rezultatų ir nemėginsiu savaip atsakyti į nūnai aktualų klausimą: kurie klounai geresni, profesionalai ar mėgėjai, sąmoningai apsisprendę būti klounais ar tokiais paskelbti ne savo valia. Verčiau susitelksiu ties neįvykusio referendumo dėl Ignalinos atominės elektrinės (IAE) darbo pratęsimo klausimu.
Tuščių puodų bildesys
Blogai, kad referendumas neįvyko. Blogai, kad didelė dalis rinkėjų nepareiškė savo valios. Tačiau didelę dalį atsakomybės dėl neįvykusio referendumo turi prisiimti ir Lietuvos politikai. Referendumas ir jo baigtis– tai politikų neveiklumo, jų tuščio politikavimo, siekio manipuliuoti rinkėjais pasekmė.
Daužomų tuščių puodų bildesys sklinda po visą Lietuvą. Didesni ir mažesni valstybės vyrai, visi kaip vienas, reiškia didžiulį apgailestavimą, kad iki 2010 m. Ignalinos atominę elektrinę teks uždaryti pagal Lietuvos stojimo į ES sutartį. Neįvykęs referendumas suteikia progą paklausti – o ką Lietuvos politikai nuveikė siekdami, kad padėtis būtų pakeista, pratęsta jėgainės veikla arba, kaip alternatyva, Lietuva gautų tvirtas energetinės nepriklausomybės garantijas (pavyzdžiui, deramu laiku būtų nutiestos reikiamo pajėgumo elektros jungtys)?
Lyg ir sutariama, kad reikėtų šią problemą kelti ES, įtikinti įvairių valstybių vadovus – nes problema gali būti išspręsta tik sutarus visoms ES narėms. Tačiau kiek tikrų pastangų įdėta mėginant išjudinti šį, kaip sakoma, gyvybinę reikšmę Lietuvai turintį klausimą? Ar yra numatyta strategija, programa, kaip Lietuva turėtų siekti šio savo tikslo? Kokiais principais vadovaujasi, kokius metodus naudoja ir ką šioje srityje nuveikė Lietuvos atstovybės? Kaip dirbama su ES valstybių vyriausybėmis ir atskirais ministrais? Ar mėginama įtikinti ES valstybių parlamentarus? Kaip ir kiek Lietuvos politinės partijos naudojasi savo ryšiais su giminingomis politinėmis partijomis? Kiek, kokiais aspektais šis klausimas keliamas ES Taryboje ir Europos Vadovų Taryboje? Kartais Lietuvos politikai, bent jau jų pačių teigimu, sugeba sukelti net tikras revoliucijas ES, gindami kitų valstybių interesus. Taip, Gruzija, Ukraina svarbu, ir niekas to neneigia, tačiau didžiausia Lietuvos politikų priedermė vis dėlto yra atstovauti savo šaliai – o kada gi privalu pasireikšti, jeigu ne sprendžiant tokį opų klausimą? Štai šiuo atveju išties verta gulti kryžiumi. Jei rimtai - būtina strategija, kuri numatytų, kur kas ką sako ir kokiu balsu, kad būtų ir stipru, ir efektyvu, ir “neperspausta”. Kiekvienas, prisidedantis prie tokio lobistinio darbo, turėtų žinoti ir tai, ko tiksliai Lietuva norėtų kaip kompensacijos, jei atominę jėgainę vis dėlto tektų uždaryti.
Ar visa tai turime? Ar prezidentas, vyriausybė, Seimas turėjo bendrą poziciją šiuo klausimu, ar veikė sutartinai, ar koordinavo veiksmus, ar keitėsi informacija? Ar strategija aptarta bent jau Seimo užsienio reikalų komitete, ar atsakingi asmenys atsiskaitė už jos įgyvendinimą? 2 psl. >
Naujienos




















Zenonas 2008-10-19 17:06
Valdantiesiems buvo tikslas kuo skubiau pripulti prie ES pinigų bet kokia kaina valstybei. Alus...
Prisimenu 2008-10-19 13:20
kaip buvo skubinama eiti ir balsuoti už narystę ES. Nesu euroskeptikas.Nedalyvavau ,nes...
PirmaKarta 2008-10-15 10:05
Kiek atsimenu du senukai atlėkė džiaugdamiesi - susitarėme už stojimą į ES uždaryti IAE....
lsds.lt 2008-10-15 08:58
Tik vienintelė Socialdemokratų sąjunga(www.lsds.lt )siekė tikro referendumo sėkmės.Būkim...