Naujienos
Centro "Olivjė salė", skirta konferencijai ir vizualiesiems menams.
Maršrutas neįprastas: jokių kremlių ir Arbato blizgesių, gluminančių kainų ir parduotuvių turtuoliams, valdžios diktatūros ir neapykantos „pribaltams“.
Antrą konferencijos dieną žvelgiant į dalyvių ratą vožteli mintis: tai yra tie veidai, kurių nepamatysi per Rusijos televizijas. Ir Maskva, kurios nėra masinės informacijos vaizduose. Bet ta pati Maskva, kurioje gyvena ir po kurią keliauja milijonai jos gyventojų. Šalia „Kolcevaja doroga“ ar vos už jos. Miestas-didvyris, nes didvyriai tie, kurie ten bando gyventi.
„Vaizduotės fabrikai“ – konferencija, skirta panagrinėti Europos ir Rusijos patirtis apie pramoninių erdvių pavertimą šiuolaikinės kultūros ir meno centrais. Aktuali tema, ypač Rusijai, tačiau konferenciją rėmė ne miesto valdžia (kaip ir tokių centrų kūrimąsi), o prancūzų kultūros centras, ES, Fordo fondai ir savo dalyvavimu – įvairių Europos šalių centrų nariai. Kone disidentiška. Bet tie Rusijos meno centrų entuziastai viliasi, kad ateis tas geresnis laikas, kad sunkumai – laikini kaip Spalio revoliucijos padariniai; jiems dar būdingas ir seniau girdėtas, ir mums nesvetimas nusilenkimas prieš Vakarų patirtis – skirtingai nuo aukštinančios Rusiją valdžios, o jų lūpose žodis „demokratija“ skamba natūraliai kaip gyvybiška siekiamybė.
Vaizduotės fabrikų tema aktuali Rusijai, nes: jei Europos miestuose gamyklų plotai užima iki 1,5 proc. miesto teritorijos, tai pačioje Maskvoje jie siekia 15 proc., o kur nors Sibire – ir visus 40! Juk patys miestai buvo statomi toms gamykloms aptarnauti.
(Ekskursas į Lietuvą: prieš keletą metų buvo sudarytas tik Alytaus ir Utenos kūrybinių industrijų žemėlapis. Ar jis buvo kam nors naudingas? Ar dabar galima būtų jį praturtinti beužsidarančiu „Snaigės“ fabriku ir pasiūlyti darbininkams keisti savo funkcijas į aptarnaujančius menininkus?)
Antra svarbi detalė – meno cechinio uždarumo laikai taip pat praėjo, todėl kaip tik tokie centrai tampa multifunkciniais meno židiniais, kur jungiama dailė ir teatras, kinas ir muzika. Jungiama, suprantama, ir dėl to, kad kur nors tolimame mieste yra tik vienas valdžios varganų išlaikomas vaizduojamojo meno centras ar vangiai dirbantis muziejus, ir greta jo – nerandanti patalpų scenos menininkų grupė (nors visgi daugiau vyrauja vizualieji menai), į kurią valdžiai taip pat nusispjauti. O ir pačioje Maskvoje naujosios galerijos išaugusios vien privačių pinigų dėka – arba dėl privataus lobizmo (kičo meistro Zurabo Ceretelio personalinė menų akademija). To „inter“ ir patiems menininkams, ypač jauniesiems, trūksta kaip gryno oro aukštų kaminų ir bespalvio pramoninio peizažo fone. Tačiau – net pavydu pamačius, kaip jau kuris laikas šios industrijos veržiasi į virtualiąją erdvę, rengdamos bent jau teorinę-ideologinę revoliuciją. Maža to – net kai kuriose Maskvos vidurinėse mokyklose jau dėstoma kūrybinių industrijų disciplina (!!! – palyginimui: mūsų žiniasklaida net kalbėti apie jas dar nežino kaip). 2 psl. >
To:Viskas aisku 2008-10-19 23:43
Sakiniai byloja, kad štampai išliko... net pas Jauniškį...
Vilniuje 2008-10-17 19:57
taip bus pertvatkyta Šopeno alaus darykla (Tauras). O dėl Valdovų Rūmų tai nėr ko per daug...
Dagga Adagga 2008-10-17 15:24
YO! Fresh! Bet Lietuvoje "Valdovu rumus" stao! WUO!
Viskas aisku 2008-10-17 14:10
Tereikia perskaityti paskutinius du sakinius