Naujienos
Maskvos konferencija „Vaizduotės fabrikai“ (apie ją rašiau pirmame straipsnyje) vyko – negali sakyti „buvusiame fabrike“. Jis vis dar veikia ir gamina techninį popierių.
Bet čia 2005 m. įvyko pirmoji Maskvos meno bienalė, ir lankytojai bei meno žmonės atrado šią netoli miesto centro esančią erdvę (www.proektfabrika.ru). Po to jau buvo lengviau sutarti su fabriko direktoriumi panaudoti nereikalingas gamybai erdves. Dabar čia įkurta „Aktų salė“ (scenos menams) bei „Olivjė salė“ (vizualiesiems), dirba architektų kompanija, patalpas nuomojasi kino postprodukcijos kompanija „Cinemateka“, savo leidinius, dažnus ir mūsų knygynuose, ruošia garsi leidykla „Ad Marginem“. Teatro erdvėje įkurtas jaukus baras, transformuojama salė su dar vienu baru. Naujas, jau trečiasis teatro festivalis „Teritorija“ (www.territoryfest.ru) čia atrado tinkamą erdvę, o scena yra pagrindinė erdvė šiuolaikiniam šokiui Maskvoje. Santykiai su valdžia – jokie: iš pradžių būta donorystės, dabar sukamasi su privačių ar visuomeninių fondų pagalba ir iš nuomos. Bet direktorė Jelena Tupyseva pusiau juokaudama tikisi, kad dabartinė pasaulio finansų krizė galbūt jiems padės –sumažindama agresyvių projektų plėtrą, ir turtuoliai, netekę bent poros savo milijardų, taps jautresni ir geresni.
Apie turtuolių jautrumą nepasakytum vaikščiodamas po buvusį vyno kombinatą šalia Kursko stoties, 2006 m. virtusį 10 galerijų, keleto dizainerių parduotuvių ir trijų parodinių salių erdve „Vinzavod“. Salės rekonstruotos iki sniego baltumo ar užkonservuotų plytų raudonio, išsidėsčiusios aplink vidinį kiemelį. Pasirūpinta ir 100 vietų automobilių aikštele, kas yra Maskvoje didžiulis privalumas. Šio nemažo centro kilmė – privati iniciatyva, o tiksliau – dovana-žaisliukas milijonieriaus draugei. Centras oficialiai orientuojasi į studentus, menininkus, profesionalus ir „naująją buržuazinę bohemą“, kaip rašoma buklete. Ir nors gražioji „vyninės“ šeimininkė Sofija Trocenko skelbė, kad „glamūro čia nebus“, jo, besilankant parodose, netrūko. Natūralu, kai meno centras samdosi išmanančius kuratorius ir akivaizdžiai stipriai dirba tiek viešųjų ryšių, tiek menininkų priviliojimo sferose: buklete puikuojasi čia diskutavę Fredericas Beigbederis ir Michelis Houellebecqas, paskaitą skaitė Robertas Wilsonas, svečiavosi Natalie Imbruglia ir Vladimiras Putinas, čia rengta naujosios Kandinskio premijos nominantų paroda. Bukletas, tokių vakarėlių „ataskaitos“ rusiškuose „Stiliuose“ – privalomas dar vienas darbas. Dėsninga, kad panašių centrų atstovai beveik nesilankė konferencijoje – kam tie vaizduotės fabrikai, kai jie valdo realybę? Ir dėsninga, kad tik šio centro atstovas pasaulį suskirstė į SSRS ir Europą.
„Vinzavode“ dabar erdves okupavo post-ssrs-instaliatoriai Emilija ir Ilja Kabakovai su instaliacija „Tualetas“ (specialiai pastatytame sovietinės autobusų stoties tualete įkurtas sovietinis butas – nuo lopšelio kūdikiui iki televizoriaus ar kilimėlio ant sienos), smagūs musių civilizacijos tyrinėjimai. „Pobedos“ galerijoje – fotografo Michaelo Kennos „japoniški“ peizažai iš Amerikos, Japonijos ir Rusijos. O galerijoje „Photographer.ru“ – Antano Sutkaus garsių 7-8 dešimtmečių darbų paroda. Pačios garsiausios mūsų metro nuotraukos nedidelėje erdvėje gražiai eksponuotos. Ką tai sudomino – gali pirktis nemažą albumą. Tiksliau, galėtų. Kolegė iš Olandijos kaipmat užsigeidė, bet – kasos aparatas sugedęs, o judesių ar bent intencijų jį pataisyti iš aptarnaujančios darbuotojos pusės – jokių. Teko ilgiau pasigrožėti ir įsirašyti vaizdus į atmintį. 2 psl. >
julija 2008-10-19 16:34
sveiki! kaip nuostabu sutikti mena musu kasdienybeje. taciau labai svarbu palaikyti jaunuosius...