Naujienos
LŽ nuotr.
Kas yra šių dienų dvarininkas? Lyg ir aišku, kad tas žmogus, kuriam priklauso dvaras. Tačiau Žemaitkiemio dvaro savininkas, verslininkas Mindaugas Šventoraitis šiuo klausimu turi kiek kitokią nuomonę.
Kaime nėra monotonijos. Klaidinga nuomonė, kad čia nuobodu gyventi.
Nieko nėra nuostabiau, kaip kurti gražius namus. Nuobodžiauti nebus kada maždaug trisdešimt metų.
„Kartais draugams prisistatau, kad esu dvarininkas. Kas manęs iš pusės žodžio nesupranta, stebisi, kaip man pavyko taip greitai tapti tokiu žmogumi. Buvo kaip visi, o dabar, žiūrėk, jau į dvarininkus taikosi“, - smagiai kalba verslininkas, elektronika prekiaujančios UAB „Tomita“ vadovas M.Šventoraitis. Iš tiesų, anot verslininko, jis turi teisę vadintis dvarininku, bet jam nėra labai svarbu juo būti.
Niūroka praeitis.
Verslininkas užsiminė, kad kilmingų šaknų savo giminės genealoginiame medyje nėra aptikęs. Tačiau būdamas dvare jis jaučiasi gerai, kaip ir šeima. Vadinasi, žmogus lyg ir turi teisę būti dvarininkas. O kitaip ir būti negali. Kokios nuostabios yra Nevėžio upės apylinkės! Toli gražu neprilygsta triukšmingam miestui.
Žemaitkiemis turi liūdnoką praeitį. Prieš kelis šimtmečius čia gyveno kunigaikštis Giedraitis, kurio duktė iš sielvarto nusižudė - nušoko nuo šalia tekančio Nevėžio skardžio. Tėvas ant skardžio pastatė koplytstulpį.
Verslininkas išsaugojo tą koplytstulpį. Per vieną plenerą (tokie renginiai čia vyksta kasmet) dailininkai jį kruopščiai restauravo.
Žemaitkiemio dvarą M.Šventoraitis įsigijo 1999 metais, tiksliau pasakius, to dvaro griuvenas - iš penkiolikos likusius penkis pastatus žūtbūt reikėjo prikelti naujam gyvenimui. Kitaip jie būtų visiškai nunykę. 2009-aisiais dvarui ir jo apylinkėms sukaks 500 metų.
Dvare neūkininkaus
Kadaise verslininkas sakė, kad Žemaitkiemio rūmai - pati tinkamiausia vieta rengti meno žmonių susibūrimus. O ką gi daugiau veikti XVI amžiaus dvare, kuriame kartais klaidžioja praeities vaiduokliai? Nejaugi ims ir pradės miesto žmogus ūkininkauti. Tokios minties Mindaugas niekada nebrandino.
Visų pirma jam rūpėjo kaip galima greičiau pradėti restauruoti dvarą pagal išlikusią ikonografinę medžiagą. Atkurti ne tik statinius, bet ir želdinius, gėlynus, medžių alėją, net dvaro teritorijos kampus ženklinusius koplytstulpius. Taigi ramybės nebuvo nuo pat pradžių. Užtat verslininkas jautė kitokio pobūdžio ramybę - dvasinę, kad pagaliau gyvena ten, kur visada linko širdis - arčiau gamtos.
Tvarkosi kaip dvarininkas
M.Šventoraitis dar prieš pradėdamas studijuoti radiotechniką tuometiniame Kauno politechnikos institute linko į menus, mokėjo muzikuoti. Tačiau tuomet nebuvo kada rimtai tuo užsiimti - reikėjo mąstyti apie gyvenimą.
„Visada būna taip, kad kažkas labiau turi įtakos, bet nesu abejingas meno pasauliui. Paveikslai - mano pomėgis. Turiu gana didelę jų kolekciją, - pasakoja verslininkas. - Be to, man nepatinka toks darbas, kai reikia atsėdėti valandas nuo skambučio iki skambučio. Šiuo atžvilgiu esu tikras dvarininkas - tvarkausi taip, kaip man yra geriau.“
Žemaitkiemio dvaras nuolat gražėja. Jau baigiami restauruoti rūmai - netrukus į juos šeimininkai visiškai persikraustys. 2 psl. >
EVALDAS R. 2009-11-15 20:47
LABAI DZIAUGIUOSI,UZ TAVE MINDAUGAI,JAI PAMENI EVALDA IS PALANGOS UZKARDOS,JUK LAIKAS TAIP...