Naujienos
„Lietuvos žinių“ straipsnis „Iš manipuliacijos ūko kylantis „stebuklas“ (2008 10 22, Nr. 240), skirtas aptarti vilnietiškąjį Guggenheimo-Ermitažo-Fluxus muziejaus hibridinį variantą, manau, turėtų apraminti šio ambicingo „moderniojo Vilniaus“ projekto stūmėjų entuziazmą.
Nereikia nė dviejų milijonų JAV dolerių kainavusios galimybių studijos, kad suprastum, jog ši Vilniaus modernizuotojo Artūro Zuoko galvoje kilusi ir trejus metus puoselėta idėja yra dar vienas, ir didžiausias, jo kuriamo fasadinio Vilniaus kultūros perlas. Nereikia būti Algirdo Paleckio šalininku, kad susitapatintum su argumentacijos logika kritikuojant šią idėją. O kultūrologės Skaidros Tribupaitytės rami ir objektyvi šio globalaus projekto bei jo vilniškio konteksto analizė parodo viso to sumanymo dirbtinumą.
Išsamiau apie tai galime pasiskaityti jos pačios straipsnyje „Ką darysime su Fluxus kolekcija“, išspausdintame „Kultūros barų“ 2008/7-8 numeryje. Pateikiu kelias reziumuojančias šio straipsnio mintis: „Iš viršaus nuleista idėja apvesdinti Fluxus su globaliu muziejumi, kuris šiam sąjūdžiui yra, švelniai tariant, abejingas, sunkiai pateisinama galvojant tiek apie Fluxus gyvybingumo užtikrinimą, tiek apie unikalias kultūrines programas“; „Vietinių statybos bendrovių diktuojamos „pažangos“ kontekste vargu ar galima būtų sugalvoti ką nors tradiciškesnio ir svetimesnio avangardo dvasios įprasminimui.“
O kodėl ne? Kaip rodo patirtis, tai statybos ir kitokių bendrovių diktuojama „pažanga“ pralaužia bet kokias užtvaras. Joms nereikia nei jokių viešųjų konkursų, nei referendumų. Kalbant apie Guggenheimo-Ermitažo muziejaus atvejį, buvo galima prieš skelbiant architektūrinį konkursą, jei ne Tautos, tai bent jau Vilniaus savivaldybės Aplinkos apsaugos visuomeninės komisijos paklausti: tinka ar ne tokiam galingam statiniui žalioji Neries slėnio terasa? Vertindama Šnipiškių mikrorajono plėtros viziją mūsų komisija, be kitų kritinių pastatų, neigiamai atsiliepė apie bet kokių stambių ir daugiaaukščių objektų statybą žaliojoje zonoje tarp Konstitucijos prospekto ir Upės gatvės. Tačiau čia, „iškėlus“ per šimtą pačių pasodintų liepaičių, jau išaugo galingas dviejų korpusų architekto A.Ambraso suprojektuotas „Hansabanko“ (dabar „Swedbank“) daugiaaukštis. Kad „prestižinės statybos“ bus permestos į kitą Upės gatvės pusę, į patį Neries slėnį, net minties negalėjo būti.
Ir še kad nori, žiūri į paveikslėlį ir savo akimis netiki - plastikinė amfibija, lyg iš upės išropojusi didžiulė varlė, kaip buvus įsitaisė čia pat, ant kranto. Sakytume, dar gerai, kad ne daugiaaukštis. Bet ponai, vertinimo komisijos nariai, ar kas nors, be viso kito, pagalvojo apie proporcijas, apie statinio santykį su aplinka, su upe, jos pločiu. Ant vandenyno kranto, kaip Sidnėjaus opera, jis gal ir tiktų. Matyt, dešiniojo Neries kranto daugiaaukščiai atšipino bet kokį mastelio ir proporcijų pojūtį. Vienintelė viltis, jog tai tik dar vienas pinigų plovimo pokštas, kuriam valdžia neskirs žmonių pinigų, neskirs ir tokios vietos. 2 psl. >
Straipsnis komentarų neturi.
Komentuok portalo balsas.lt straipsnius, parašyk daugiausiai komentarų ir laimėk leidyklų įsteigtus prizus kiekvieną savaitę.