Naujienos
Visos nuotraukos - Dmitrijaus Medvedevo
Dar anais senais laikais, kai, ko gero, nebuvo net ŠMC, o tik Dailės parodų rūmai – nors atmintis ir gali klaidinti,– į Lietuvą buvo atkeliavusi op-arto meistro Vasarelio paroda. Ilgiausiai vaikštinėdami po parodą mokėmės išversti žvilgsnį ir pamatyti daiktus kitaip, nei jie yra, t.y. pamatyti ne realybę, o dailininko intencijas kreipti erdves. Po to linksmai vaikštinėjome po senamiestį ir kurį laiką dar pavykdavo „išversti“ realių namų formas ir išorės kampus „įgaubti“ į vidų.
Šią linksmą patirtį priminė antradienį Nacionaliniame teatre parodyta Vidy-Lozanos teatro atvežtas Heinerio Goebbelso spektaklis „Eraritjaritjaka – frazių muziejus“. Nes vakaras jau prasidėjo nebūdingai: jei ir nekreipsime dėmesio į Nacionalinio teatro pakeistą pavadinimą (žiūrovai vis stabteli nesuprasdami virš įėjimo degančių didelių skaičių „69“ prasmės – ne, tai nieko kalto, tik 69-asis sezonas...), tai einantieji į teatrą stebino. Užuot klausinėję, dauguma siūlė bilietus už dyką. „Ar jums nereikia? – Ne, mes patys du atliekamus turime...“. Salė patvirtino – brangesnės parterio vietos liko neužimtos, ir jų buvo tikrai nemažai. Spėju, tai vis dar mūsų (banaliai kalbant – „švogerių“ ir „svarbių žmonių“) lygumoms būdingas fenomenas, išduodantis „rūpestį“, kad kuo daugiau žmonių pamatytų garsius kūrinius: pakvietimų, regis, buvo tiek išdalinta, kad visi apdovanotieji jais tikrai nebuvo norintieji to, bet – tiesiog reikalingi žmonės. Kvietimas kaip etiketo ženklas... O pigiausi bilietai – po 50 Lt – tampa nebe tokie pigūs, kai tik ką nuūžė „Sirenos“, „Vilniaus Jazz“, nemažai premjerų ir koncertų. Laimei, gandui tikriausiai spėjus pasklisti po miestą, antrąjį vakarą visi bilietai buvo išgrobstyti.
Prisipažinsiu, „Eraritjaritjaka“ man buvo tas spektaklis, kurio laukiau keletą metų ir buvo kiek gaila, kai pirmiausia į Vilnių buvo atvežtas vėlesnis Goebbelso darbas – „Hashirigaki“. Nes 2006 m. perskaityta lenkų žurnale „Dialog“ Tadeuszo Bradeckio recenzija – veikiau geras spektaklio aprašymas – taip užbūrė, kad galėjai tartis spektaklį beveik pamatęs. Bet visgi „geriau vieną kart, negu...“. Detektyvas žiūrint jį kiek išliko, ir kai kurie žiūrovai, perskaitę lenkų kritiko tekstą, išverstą „Menų faktūroje“ (beje, nemačiusiems spektaklio tai tebelieka įdomu), taip pat pasidavė seklių vaidmeniui: aktoriui išėjus iš spektaklio ir, jį tiesiogiai nuolatos filmuojant, o po to staiga vėl jam atsiradus scenoje, – po šio vaizdų palimpsesto, erdvių persiklojimo net negalėjai tikėtis eilėje prie rūbinės kitokių kalbų nei „kada mane apgavo, kur nustojo realiai filmuoti ir paleido įrašą, ir t.t.“
Detektyvas, aišku, buvo atrakcija, smagus elementas. Prieš kiek metų smagiai juokėmės ir žiūrėdami per „Sirenas“ rodomą žaidimą su live-video „Nesu si kalbėjimas“. Bet tada britų „Station House Opera“ trupės žaidimo pakako 10 minučių, vėliau nieko nevyko, o ir žaidimas buvo pagrįstas tik tuo video ir realybės žaidimu. 2 psl. >
Straipsnis komentarų neturi.
Komentuok portalo balsas.lt straipsnius, parašyk daugiausiai komentarų ir laimėk leidyklų įsteigtus prizus kiekvieną savaitę.