Jau esu rašęs, jog mes gyvename ne tik pinigų, bet ir sąvokų bei vertybių infliacijos laikotarpiu. Akyse nuvertėjo priesaika, po kurios sulaužymo kažkada žmogus prarasdavo visas ne tik savo, bet ir vertybių reprezentacijos bei dalyvavimo viešojoje erdvėje galias. Iš jo nieko nebelikdavo, išskyrus jo paties asmenį ir privatų gyvenimą. Jis nebegalėjo kalbėti nei grupės, nei tautos, nei visuomenės vardu.
Nuvertėja garbės žodis, kurio nesilaikymas kažkada atimdavo iš jo nesilaikančiojo galimybę pelnyti bent minimalų pasitikėjimą. Nuvertėja rekomendaciniai laiškai – kažkada jie dėl pagarbos ir pasitikėjimo rekomenduojančiuoju lemdavo rekomenduojamojo ateitį, o šiandien mes rašome rekomendacinius laiškus žmonėms, kurių ne tik dorai nepažįstame, bet kurių turbūt ir akyse nesame matę.
Nuvertėja ir sąvokos, kurios nebesaugomos ir nebevartojamos unikaliai žmonijos patirčiai nusakyti. Viskas tampa vienodai svarbu ir nesvarbu. Aš tampu pasaulio centru vien todėl, kad tai aš. Sąvokų infliacijos viršūnė man prieš dešimt metų pasirodė tekstai JAV spaudoje apie prieš Padėkos dieną kasmet įvykstančius kalakutų holokaustus. Greičiausiai tai nėra paprasčiausias nemąstymo ar neatsakingumo pavyzdys. Nepagarba sąvokoms ir kalbai tik trumpam gali maskuoti anksčiau ar vėliau atsiveriančią nepagarbą žmonėms.
Viena iš tokių pavojingai nuvertintų pastaraisiais dešimtmečiais tapo genocido sąvoka. Iškart noriu pasakyti, kad šios sąvokos nuvertinimas ne tik nėra rūpesčio visa žmonija ir viso žmoniškumo būkle padarinys, bet, priešingai, yra savęs pavertimo istorijos ir pasaulio centru, sykiu ir nejautrumo žmonijai simptomas. Dar daugiau, už besaikio šios sąvokos vartojimo slypi diskusijos užgniaužimo grėsmė.
Genocidas yra ne tik filosofinė, politologinė ir sociologinė, bet ir teisinė sąvoka, kurią aiškiai apibrėžia juridiniai JT dokumentai, lygiai kaip jos aiški definicija egzistuoja ir tarptautinėje teisėje. Po nacių įvykdyto masinio tautų ir etninių grupių naikinimo šį reiškinį buvo pradėta nusakyti kaip sąmoningą tautos, religinės ar etninės grupės likvidavimo doktriną bei ją įgyvendinančią praktiką. Genocidas – tai tautos en bloc, arba viso rasinio vieneto, sunaikinimas – visiškai nesvarbu, kokia to vieneto klasinė sudėtis, dominuojanti ideologija ir vidiniai socialiniai bei kultūriniai skirtumai.
Genocidas nėra kova su priešu, kuris karo ar socialinės revoliucijos sąlygomis yra aiškiai apibrėžtas klasiniais, kariniais, ideologiniais ar politiniais-doktrininiais kriterijais. Priešingu atveju bet kokią revoliuciją ir jos organizuojamą priešo naikinimą tektų vadinti genocidu. Genocidas yra naikinimas be jokios atrankos, kada niekas nei teoriškai, nei praktiškai negali išgelbėti žudomojo – nei ideologinis atsivertimas, nei religinė apostazė, nei, pagaliau, saviškių išdavystė ir perėjimas į priešo pusę.
Sutikime, kad šiuo požiūriu nei šv. Baltramiejaus naktis 1572 metais Paryžiuje, nei apskritai baisus ir kraugeriškas hugenotų žudymas Prancūzijoje, nei inkvizicijos teroras ir masinis moterų, „raganių“, „burtininkų“, žydų bei homoseksualų žudymas viduramžiais, nei Vandėjos naikinimas ir ištisų kaimų išžudymas 1789-1794 metais, siunčiant juos po giljotina Prancūzijos revoliucijos metu, kad ir kokie sukrečiantys, vis dėlto nėra genocido atvejai. Visus tuos žmones, kad ir koks baisus būtų jų likimas, galėjo išgelbėti perėjimas į priešo ar persekiotojo pusę.
Genocidas yra teorija ir praktika (visų pirma praktika), kuri pasmerktajam ir žudomajam nepalieka jokio šanso išsigelbėti net ir pereinant į priešo pusę. Tu esi kaltas, kad gimei, ir tik tavo sunaikinimas gali atitaisyti šią fatališką klaidą bei prigimtinę nuodėmę ir kaltę – tokia yra totalinės neapykantos ir genocido metafizika. Tik kūno, gyvybės, kraujo ir spalvos totalinis sunaikinimas gali išspręsti problemą.
Jei prisiminsime Aleksandro Solženicyno tautų palyginimą su Dievo mintimis, išsakytą per jo Nobelio premijos kalbą, toks anapus gėrio ir blogio esantis ir viso pasaulio sunaikinimo nuojautą skleidžiantis vienos Dievo minties nužudymas ir yra tikrasis genocidas. Tai simbolinis žmonijos nužudymas, todėl kad vienos žmonijos buvimo formos sunaikinimas kitų formų (tautų) egzistavimą nukelia viso labo tik į praktinių ateities klausimų tarpą. Nužudei vieną – gali lengvai nužudyti ir kitas.
Neverta nuvertinti genocido sąvokos ir išvedžiojimais apie kultūrų bei kalbų genocidą. Tokio dalyko paprasčiausiai nėra. Jis niekada ir neegzistavo. Nemalonu šitą pripažinti, bet, deja, iki XX amžiaus didesnės ir galingesnės šalys ne tik nukariaudavo, bet ir asimiliuodavo kitas šalis bei tautas. Priverstinė individų ir tautų asimiliacija yra neabejotinai didžiai atgrasi imperinės politikos ir imperializmo, kaip dvasinio principo, dalis, bet ji nėra nusikaltimas žmonijai po to, kai virsta rutinizuota ir savanoriška praktika, kuriai ryžtasi mažesniųjų tautų elitai, iškylantys metropolijoje. Pagaliau, negalime juk mes visos mūsų civilizacijos istorijos laikyti vienu nuolat besitęsiančiu nusikaltimu ir nepabaigiamu kažkieno genocidu. Sąvokos išplovimas mums nieko gero neduos.
Tad patinka mums ar ne, bet Holokaustas buvo vienintelis šimtaprocentinis genocidas visoje žmonijos istorijoje. Tai buvo unikalus įvykis ne tik savo tempais, baisia praktika ir industrializuoto naikinimo metodais, bet ir pasiryžimu nebaigti Galutinio Sprendimo įvykdymo paliekant bent vieną žydą gyvą. Pagaliau tai buvo ne paprastos masinės žudynės, o industrinės ir civilizuotos valstybės politinis sprendimas, kurio įgyvendinimui buvo pajungta visa šalies ekonomika, karinė ir pramoninė galia bei politinė propaganda. Todėl apie kitus XX amžiaus genocidus tenka kalbėti su išlygomis. Žinoma, anaiptol tai nemenkina tragedijos masto ir nemažina žudikų atsakomybės prieš Dievą ir pasaulį.
Neabejotina, kad genocido bruožų būta ir kitose XX amžiaus masinėse tautų žudynėse, kurios vien dėl to, kad gal buvo labiau sporadiškos ir mažiau suplanuotos, anaiptol netapo mažiau pasibaisėtinomis. Armėnų išžudymas Pirmojo pasaulinio karo metais, masinis romų žudymas Antrojo pasaulinio karo metais, Stalino sukeltas Holodomoras Ukrainoje, siaubingai greitas milijono tutsių sunaikinimas Ruandoje, ir, galiausiai, masinės bosniakų (t.y. Bosnijos-Hercegovinos musulmonų) bei albanų žudynės buvusioje Jugoslavijoje – visi šie makabriški XX amžiaus įvykiai laikytini genocido bruožų turinčiomis masinėmis žudynės.
Tai savo ideologiniu paplitimu ir praktiniu mastu ne tokie globaliniai ir kiek menkiau internacionalizuoti, mažesnio masto genocidai, lyginant su Holokaustu, bet vis dėlto baisūs ir visai žmonijai nusikaltę genocidinio tipo naikinimai. Buvo siekiama išžudyti ne pavienes priešo grupes ar socialinius sluoksnius, o kaip galima daugiau norimos likviduoti tautos atstovų.
Ar patyrė genocidą Lietuva? Ne. Kad ir koks žiaurus sovietinis teroras buvo Baltijos šalyse, vis dėlto perėjimas į okupanto pusę ir kolaboravimas didelei daliai lietuvių, latvių ir estų leido ne tik išgelbėti savo gyvybes, bet ir garantavo nemenkas administracines karjeras okupacinio režimo sąlygomis, nebaudžiamą siautėjimą, kerštą bei sąskaitų suvedinėjimą savo šalyse. Totalinio Baltijos tautų sunaikinimo projekto tikrai nebuvo – priešingu atveju vargu ar jos nebūtų išlikusios. Tuo aš anaiptol nemenkinu sovietinio teroro ir komunizmo įvykdytų nusikaltimų žmonijai masto. Visada protestuosiu prieš bet kokį šio kruvino ir iš esmės kriminalinio režimo teisinimą ar jo nusikaltimų masto menkinimą. Bet būkime sąžiningi ir garbingai pripažinkime faktą, kad tikro genocido mes vis dėlto nepatyrėme.
Ne veltui garsus sovietinis disidentas ir filosofas Grigorijus Pomerancas sovietiniam terorui nusakyti siūlė taikyti ne genocido, o stratocido, t.y. ne visos tautos, o atitinkamų stratų ir klasių naikinimo, sąvoką. Juk ten naikinama buvo ne visa tauta, kaip rasinis ar etninis vienetas, o labiausiai apsišvietę, kultūringiausi ir sąmoningiausi jos sluoksniai. Rusai savo inteligentijos ir buržuazijos, t.y. milijonų žmonių, fizinio sunaikinimo nevadina genocidu, lygiai kaip Kinijos „kultūrinės revoliucijos“ valymai, nusinešę dešimtis milijonų kinų gyvybes, nėra įvardijami kaip kinų tautos genocidas. Genocidas nėra vidinis ideologiškai ir politiškai motyvuotas išsižudymas – jei taip būtų, genocidais tektų vadinti pilietinius karus. Genocido atveju viena tauta sąmoningai naikina kitą tautą, o ne siekia ją perauklėti ir subordinuoti svetimai doktrinai, religijai ar ideologijai.
Tad būkime tikslūs ir vadinkime daiktus bei reiškinius jų tikraisiais vardais. Totalitarinės revoliucijos ir jos institucionalizuoto režimo socialinė inžinerija, siekianti sunaikinti klasinę visuomenės kompoziciją ir likviduoti kurią nors klasę, savo pasekmėmis yra niekuo ne geresnė už genocidą, bet ji nėra genocidas. Todėl besaikis ir nuvertintas šito žodžio vartojimas anaiptol nėra nekaltas reiškinys. Jei nori nuvertinti arba į paraštę nublokšti Holokaustą – ką gi, kalbėk apie kitą toje pačioje šalyje įvykusį genocidą, net jei jis juridiniais kriterijais bei terminais neįrodomas. Jei Lietuvos gyventojų genocido tyrimų centras tiria ne Holokaustą, ką gi, kyla klausimas, ką jis tuomet tiria ir kas jo yra vadinama genocidu.
O neišleidžiant iš akių šiuo metu Seimui siūlomo naujo įstatymo projekto, kuriuo sovietinio genocido neigimas būtų prilygintas nusikaltimui, kyla visai nelinksmos mintys. Išeina taip, kad istorikai, politologai, sociologai, teisininkai ir filosofai, diskutuojantys dėl genocido sąvokos turinio ir jo istorinių atvejų, rizikuoja atsidurti Lukiškėse, jei suabejos, ar vyko sovietinis lietuvių tautos genocidas – esą lygiai toks pat, kokį naciai vykdė žydų atžvilgiu, arba jei išdrįs pasakyti, kad Mažosios Lietuvos žudynių atveju genocido sąvoka vis dėlto sunkiai pritaikoma.
Apskritai mėginimas kriminalizuoti diskusiją man skamba ne tik kaip visiškas nesusipratimas demokratine save laikančioje valstybėje, bet ir kaip rimta grėsmė minties bei sąžinės laisvei, kurią galima imtis mėginti gniaužti prisidengus grėsme nacionaliniam saugumui arba tautos orumui. Atleiskite, bet juk visa tai melodijos iš autoritarinių režimų repertuaro.
O jei man būtų atsakyta, kad Holokausto neigimas taip pat uždraustas ir baudžiamas kaip kriminalinis nusikaltimas Vokietijoje ir Austrijoje, į tą aš atsakyčiau, kad anaiptol nesižaviu šia praktika. Holokausto neigimo kriminalizavimas atpalaiduoja sąžinę ir iš moralės sferos Holokaustą saugiai pašalina bei nukiša į racionaliai sutvarkytų juridinių ir techninių sprendimų sritį. Kita vertus, revizionistams ir Holokausto neigėjams uždedama kankinio aureolė – o juk šituos žmones ir jų pavojingas idėjas reikia nugalėti sąžiningoje diskusijoje, o ne uždarant juos į belangę. Žinoma, galima teisti ir net pasodinti už grotų žmogų, neigiantį praeityje įvykusią tautos ir šalies tragediją, bet tai netrukdo po to demonstruoti paniekos ir visiškos nejautros tos tautos ir šalies dabarčiai.
Kita vertus, kai susiduri su tuo, kad tų šalių kairieji politikai ir intelektualai neleidžia neigti Holokausto ir net vengia ilgesnės diskusijos apie jį, bet labai mielai koneveikia Izraelį ir vadina jį fašistine valstybę, o Palestinos arabų kančias vadina Holokaustu, susimąstai, ar neatsitiko taip, kad Vakarų Europoje Holokausto neigimo kriminalizavimas žengė koja kojon su naujojo antisemitizmo – politiškai korektiško, kairuoliško, antiglobalistinio antisemitizmo (viena iš kurio atmainų yra ir ideologinis antiamerikanizmas), besimaskuojančio Izraelio kritika – įsitvirtinimu. Kas iš to, kad antisemitizmas išvaromas pro duris, jei jam leidžiama sugrįžti pro langą?
Tad kalbant apie skausmingas žmonijos patirtis, verta susimąstyti apie mūsų moderniosios amoralios ir reliatyvistinės kultūros pavojus. Mes nesugrąžinsime sąvokoms ir vertybėms jų tikrojo turinio, jei gniaušime laisvas ir racionalias diskusijas. Ir jokie įstatymai čia nepadės.
Facebook
Twitter
nusiųsk el.paštu
Skaityti komentarus 135