Naujienos
Žinomas čečėnų politologas Abdurachmanas Avtorchanovas (1908/10 – 1997) 1952 metais parašė įdomią ir iki šiol savo vertės nepraradusią knygą – „Tautžudystė Sovietų sąjungoje“ („Narodoubijstvo v SSSR“). Laikai keičiasi, bet tik ne Rusijoje, kurioje sąvoka „tautžudystė“ lieka aktuali ir šiandien. Turiu omenyje ne tik Maskvos fašistinio režimo vykdomą čečėnų tautos genocidą (juolab kad kąžin ar teisinga būtų vadinti Ičkerijos Čečėnų Respubliką sudėtine Rusijos dalimi), bet ir kitas, rafinuotesnes Rusijos tautų naikinimo formas. Pabandykime apžvlgti konkrečius šios nusikalstamos praktikos pavyzdžius. Pradėkime nuo karelų.
Karelai („karjalaizet“) – viena iš vakarų finų etninių grupių, kuri žinoma jau nuo antrojo tūkstantmečio po Kr. pradžios, taigi karelai yra istoriniai lietuvių amžininkai. Tuo metu jie gyveno dabartinės Suomijos vidurio rytuose ir dabartinės Karelijos respublikos Rusijos sudėtyje pietvakarinėje dalyje. Jau 11 amžiuje karelai pajudėjo į rytus, kur pradėjo maišytis su savo rytiniais giminaičiais vepsais („bepsia“, arba „liudinikad“), gyvenusiais didžiuliame plote tarp Ladogos bei Onegos ežerų vakaruose ir dabartinės Komijos respublikos rytuose (dalis vepsų įėjo į komių tautos sudėtį). Iš sukarelėjusių vepsų susidarė karelų tautos liūdikų („liūdilainė“, arba „liūdikioi“), o iš karelų ir vepsų susimaišymo – lyvikų („lyvgiliainė“, arba „lyvikioi“) etnografinės grupės. Skirtingai nuo jų, „tikrieji“ karelai vadina save „karjalani“. Panašiu laiku karelai pradėjo veržtis ir į šiaurę (prie Botnijos įlankos ir Baltosios jūros), kur jie asimiliavo dalį samių („saami“).
Sunku pasakyti, kaip susiklostytų karelų istorinis likimas, jei niekas netrukdytų savaimingo jų vystymosi. Greičiausiai jie (galbūt – taip pat ir vepsai) įeitų į vieningos suomių („suomalaiset“) tautos sudėtį, nes „tikrųjų“ karelų šnekamoji kalba yra suomių kalbos tarmė (lyvikų ir liūdikų tarmės artimesnės vepsų kalbai). Bet įvyko kitaip – iš pietų į karelų žemes pradėjo veržtis Novgorodo rusai, o iš vakarų – švedai. Atitinkamai vakariniai karelai priėmė katalikų tikėjimą (vėliau jie kartu su švedais tapo liuteronais) ir kartu su kitomis švedų valdomomis suomiakalbėmis grupėmis įsiliejo į besiformuojančios suomių tautos sudėtį, o rytiniai priėmė stačiatikybę ir liko Rusijos tautine mažuma. 17 amžiuje dalis karelų buvo perkelta iš jų tradicinės etninės teritorijos į Tverės regioną vidurio Rusijoje.
Takoskyra tarp vakarinių ir rytinių karelų neišnyko ir po to, kai 1809 metais visa Suomija atiteko rusams (priklausė jiems iki 1917 metų), nes Suomija išlaikė tam tikrą politinę ir kultūrinę autonomiją, ko negalėjo būti „rusiškose“ karelų gyvenamose gubernijose – Oloneco ir Archangelsko. Kadangi Suomijos karelai šiandien yra integrali suomių tautos dalis, toliau kalbėsime tik apie Rusijos karelus ir jų tolesnį likimą.
Jau nuo to laiko, kai caras Petras I įkūrė finų tautų žemėse naują Rusijos sostinę Sankt Peterburgą, Rusijos valdžia nuolat stengėsi pakeisti šio regiono etnodemografinę situaciją. Ji skatino masinį rusų valstiečių persikėlimą į žemes aplink naująją sostinę ir spartino senųjų vietos gyventojų nutautinimą. Tai jai tapo ypač aktualu po to, kai 19 amžiaus viduryje sustiprėjo suomių tautinis judėjimas. Caro valdžia bijojo, kad jis gali persimesti į Ingriją (teritoriją tarp Narvos ir Nevos upių) ir į karelų stačiatikių žemes, todėl buvo skatinamas atskiras nuo suomių ingrų (ižorų, “ižori”), vadžių („vadako“ arba „vadjalain“), karelų ir vepsų identitetas. 2 psl. >
Jurga 2009-04-15 00:00
Tikrai nuostabus straipsnis.
Heino 2009-01-24 00:46
Puikus straipsnis. Reikia jį išversti į suomių kalbą.
Net to Jo 2009-01-20 00:44
O rusai visada didele dalimi buvo ugrofinai.
Jo 2009-01-05 17:43
karelai visada buvo rusu tautos dalis