Naujienos
Chaoso avatarai Castor&Pollux tyčiojasi iš Sąjūdžio, iš smetonmečio, tapusio neginčijamu dešiniųjų ideologijos fetišu ir iš dainuojančios revoliucijos, kuri buvo tik grįžimas penkiasdešimt metų atgal…
Castor: Tauta mini Sąjūdžio dvidešimtmetį. Ar tau nebaisu pagalvojus, kad Sąjūdžio utopija tapo profašistinis prieškario režimas, o pats Sąjūdis netrukus virto priešų paieškos ir raganų medžioklės būreliu. Juk tai buvo absoliutus regresas, penkiasdešimt žingsnių atgal?
Pollux: Taip, brolau. Tautinę dainuojančią Sąjūdžio revoliuciją laikau absoliučiai konservatyvia ir retrogradiška. Konservatorių vykdoma revoliucija, deja, visada yra tik kontrrevoliucija. Sąjūdininkai, vėliau pasivadinę konservatoriais, klydo nuo pat pradžių, nes pasirinko ne tą kryptį. Jie žvelgė tik ATGAL. Regresyvų jų žvilgsnį liudija jau pati kertinių Sąjūdžio šūkių – ATgimimas, ATkūrimas, ATgavimas, REstitucija – etimologija. Sąjūdžio fiureriai įsakė: „Nieko naujo nekurkime – geriau atkurkime tai, ką turėjome.“ Jų parėdymu ir buvo absurdiškai atkurta viskas, kas tik įmanoma – nuo plotkelių ir vėliavyčių iki privačių ežerų ir kaimietiškos kultūros. Sąjūdžio laikotarpiu buvo ATgamintos ir REstauruotos visos visuomeninės struktūros, žmonių santykiai ir vertybės, gyvavusios prieš daugelį metų – „aksominio“ fašizmo laikais, kurie dar vadinami smetonmečiu.
Man apskritai juokingas perdėtas Sąjūdžio garbstymas ir valstybinės nepriklausomybės fetišizavimas. Nepriklausomybė nėra vertybė pati savaime. Pasaulio istorija žino daugybę faktų, kaip laisvos ir nepriklausomos valstybės, tarkime, kokios nors Čilės valdžia išskersdavo pusę šalies gyventojų, o valstybė nuo to nepasidarydavo mažiau „laisva“ ir „nepriklausoma“. Valstybė yra šuns pypas, o jos nepriklausomybė – to pypo spuogas, jeigu nėra atskiro žmogaus, t.y. asmens laisvės. O kokias gi laisves suteikė antrosios nepriklausomybės (arba buržuazinių santykių atkūrimo) laikotarpis? Matau tris pagrindines laisves. Pirmoji – tai LAISVĖ PIRKTI, jei turi pinigų. Antroji – LAISVĖ KEIKTIS, kai tų pinigų neužtenka (ji dar vadinama žodžio laisve). Na, o trečioji –LAISVĖ DINGTI iš čia, kai pinigų nėra ir nenusimato, t.y. emigracijos laisvė.
Nesu koks komuniaga ar trigubas Maskvos agentas – pats lipau per tvorą ir stojau prieš sovietų tankus prie Karoliniškių bokšto. Buvo smagu, viskas, ką darėme, atrodė tikrai panašu į revoliuciją. Bet vaikėziška euforija netrukus baigėsi, ir aš su nuostaba supratau, kad iš esmės nieko neįvyko, jokia revoliucija nė nekvepėjo. Kremliaus ciesorius tiesiog pakeitė ciesoriai iš Gedimino brodo, o pusdievius CK politrukus – vietiniai juodaskverniai. Tada apėmė ne tik nuostaba, bet ir baisi nuoskauda – juk skausmas dvigubai didesnis, kai tave engia ne svetimas, o kaimynas ir brolis...
Pažvelgus į visą nepriklausomybės atkūrimo laikotarpį iš šalies, apima bjaurus déjà vu jausmas: viskas jau kažkur matyta ir girdėta. Štai neseniai atkapsčiau retą mūsuose knygutę. Pirmasis lietuvių poetas urbanistas ir revoliucionierius Julius Janonis 1916 metais (!) rašė: „Gyvename lietuvių buržuazijos augimo ir lapojimo metu“. Gal Janonis buvo pranašas ir kalbėjo ne apie 1916, o apie 2016 metus Lietuvoje? 2 psl. >
nebeišspaudžiat 2009-03-10 10:43
Vyrukai, jūsų iškalba visai kaip prasigėrusio istorijos mokytojo iš kokio užkampio... O juk...
zaza 2009-03-09 15:21
tustybes muge, bereiksmis kvaksejimas,psichodelinis modeliavimas, remiantis nukarsusiomis...
sajudietis 2009-03-09 12:52
Laisve dave faktiskai Gorbaciovas ir sajudis buvo kgb proektas ,kad komunistai ir kgb galetu...
to gedas 2009-02-09 13:26
Būtent! Pats norėjau tą parašyti.