Naujienos
Pastarosiomis dienomis ir ypač šiandien galima būtų pastebėti keistoką migraciją – miesto gatvėse padidėjusį sekretorių ir klerkų skaičių.
Dievažytis dėl jų statuso nereikėtų, nes aplankai, įmautės ar spalvingesni vokai visgi sunkiai išduotų tikslesnę jų darbo vietą ir net patį darbo pobūdį – priešingai, visi šie atributai regisi kaip svetimkūniai prie laisvesnio stiliaus rūbų ir tik dar labiau painioja, nes plastikinio aplanko nelydi nei vidutinio aukščio kulniukai, nei uniforminiai vyrų ir moterų kostiumėliai. Ir akys ne tiek šaltos ar pasitikinčios savimi, o (žvelgiu į veidrodį) kiek isteriškai padėrusios ir su nemigos ženklais, veidas dėl laiko stokos neskustas, kojos nežengia tegul ir skubiai, bet tvirtai, o veikiau isteriškai pačios painioja savo pėdas. Vakarop ta erzelynė tarsi nurimsta, jau išsėdama iš savų ir taksi automobilių, bet dar ir šiąnakt nemažą dalį tų žmonių galėtum išvysti traukiant į paštą. Tikėtiniau – į tą, kuris veikia ilgiausiai. Ne imti jo, tai ne revoliucija. Duoti jam, tai rutina. Lyg atsiduoti (moraline prasme, suprantama). Iš ten jie išeis kaip po maratono, kurio nugalėtojai bus paskelbti po trijų-keturių mėnesių.
Tai, kas vyksta šiandien, yra paskutinė meninių projektų paraiškų į Kultūros rėmimo fondą (KRF) diena, ir tie neaiškaus statuso žmonės yra neaiškų menininko statusą atstovaujantieji ar į jį dar tik pretenduojantieji. Šiandien jie zuja po miestą kaitindami įvairių darboviečių spausdintuvus ir gaišindami žmones dėl vieno vienintelio dalyko: rekomendacijos. O jų reikia po dvi kiekvienam projektui. Metų metais kartojamas tas pats scenarijus ir tie patys veiksmai, judėjimo vektoriai ir idealiai vienodas laiko grafikas, visi drauge vedantys į beprasmybę. Ir kiekvienas, užėjęs į kolegos biurą ar namus rekomendacijos, nutaiso šypseną, kuri reiškia tik viena – pažaiskime dar tą absurdą.
Kad projektus reikia pagrįsti, neabejotina. Kad menininkas turi būti remiamas kokios nors institucijos – taip pat (bet abejotina, kad projektus gali teikti tik institucijos, o ne fiziniai asmenys). Bet kad kiekvienam projektui reikalinga sumedžioti rekomendacijas – štai čia klausimas, kuris kankina visus šito kultūros lauko artojus ir matininkus jau keliolika metų.
Net performavus Kultūros ir sporto rėmimo fondą į du atskirus ir sukūrus naują Kultūros rėmimo fondą su savo naujomis nuostatomis, prioritetais ir kita reglamentuojančia jo veiklą medžiaga, daug kas pakito, bet rekomendacijų reikmė išliko. Ar galima būtų suvokti, kuriam galui jos reikalingos? Jei dar kokiu sovietmečiu (ar jų reikėjo – nežinau) garbingo žmogaus parašas beveik nutiesdavo kelią į sceną ar takelį į parodų sales (bet tai greičiau buvo partiečių ir CK prerogatyva), tai kas yra rekomendacija šiandien ir kas yra garbingieji ją teikiantys žmonės?
Pastaraisiais gali būti bet kas. Ne vien dėl autoritetų krizės visuomenėje. Tiesiog nebūtina trukdyti tų autoritetų, kad jie gilintųsi į projektus ir jiems rašytų po pusę A4. Jais gali būti įstaigos, kurioje numatomas renginys, vadovas, gali būti ir šiaip skulptoriaus draugas skulptorius, su kuriuo vakar ... na, bendravo. Trys eilutės Times New Roman 12 dydžiu ir ketvirtoji, standartas – „Rekomenduočiau paremti šį projektą“. 2 psl. >
Etsuj 2008-11-17 12:57
Rekomendacijos rasomos ne tik siulant meno projektus, bet ir stojant i universitetus, kartais...
Ideja 2008-11-17 00:45
Ideja: kitamet sita rekomendacijos txta ima visos paraiskas rasancios organizacijos, dedam po juo...
Stebina'am 2008-11-17 00:38
durnius, nusisneki. o mastyt nedraudziama net ir dirbant ekspertu. juolab, kad ekspertu...
Stebina 2008-11-16 23:40
Pasirodo viesai prisipazinus, kad blogai dirbai eksperto darba (skirstei draugu ir pazistamu...