Naujienos
Kai viešojoje politikoje kalbama apie žmonių interesus, dažniausiai įsivaizduojamas tam tikras konkrečių savybių žmogus. Natūralu, juk abstraktaus žmogaus nėra ir negali būti. Tačiau koks žmogus yra dėmesio cente Lietuvoje, o koks – dėmesio paraštėse?
Kai reikia priimti viešus sprendimus, pamatytume, kad vos ne visos žmogaus savybės ar ypatybės yra pastebėtos. Valdžia pastebi žmogų, kuris sunkiai suduria galą su galu, todėl sukūrė socialinės apsaugos politiką. Valdžia pastebi žmogų, kuris tik ir taikosi nusukti mokesčių, todėl daug dėmesio kreipia į mokesčių administravimą. Valdžia mato ligonius, todėl stengiasi kuo daugiau lėšų skirti sveikatos apsaugai. Valdžia atjaučia žmones su negalia, todėl rūpinasi parama jais, jų integracija į visuomenę. Valdžia mėgsta vaikus ir jų tėvus, todėl skatina motinystę bei tėvystę. Valdžia gerbia pagyvenusius žmones, todėl dabartinių pensijų klausimas yra visada darbotvarkės viršuje. Valdžia žino, kaip kartais visuomenėje netoleruojamos seksualinės mažumos, todėl skiria pinigų tolerancijos skatinimui. Valdžia atkreipia dėmesį į bedarbius, todėl turi užimtumo politiką. Kitaip tariant, valdžia pastebi kiekvieną žmogų, kuris turi tam tikrų savybių, reikalauja specifinio dėmesio, paramos, užuojautos.
Tačiau yra tam tikri žmonės, kurie niekam nerūpi. Tai žmonės, arba ta žmonių savybė, nuo kurių labiausiai priklausoma pati valdžia. Darbštumas yra antrame valdžios dėmesio plane, lygiai kaip ir žmonės, kurie ramiai dirba savo darbus ir iš širdies rūpinasi savo šeimomis. Sakysite, perdedu. Galbūt. Tačiau pažiūrėkime konkrečiai. Įsivaizduokime dvi panašios sudėties šeimas. Viena jų gyvena taupiai, atsakingai. Restorane buvusi senokai, užtat yra susitaupę juodai dienai, nekalbant apie turimą nuosavą būstą. Šeimos galva rūpinasi kaip išlaikyti šeimą ir dirba daugiau nei dauguma žmonių. Vaikus prižiūri močiutė, kuria savo ruožtu rūpinasi jos vaikai. Mama gi, paauginusi mažylius metus, grįžta dirbti.
Tarkime, kaimynystėje turime ir kitą šeimą – ne tokią darbščią, tačiau šiandien ir čia sugebančią iš gyvenimo paimti daugiau. Joje žinoma, kad gyvenama tik vieną kartą, todėl sau neturi gailėti - kam taupyti ateičiai, jei gyveni šiandien. Taigi, gražiau apsirengiama, neretai nueinama į restoraną ir užsakomas brangesnis gėrimas. Žinoma, tai reiškia, jog santaupų yra mažiau, o nuosavo būsto arba apskritai nėra, arba jis, švelniai tariant, prastesnis nei vidutinis. Suvokiama, kad nuo darbo būsi „ne bagotas, o kuprotas“, todėl laisvalaikis, atostogos, čia užima svarbesnį vaidmenį ir šeimos galva iš principo niekad net nesiims papildomo darbo vienam ar kitam vakarui ar savaitgaliui. Vaikai namuose auginami tol, kol už tai „moka valdžia“, o vėliau išleidžiami į darželį. Močiutė gi gyvena visų užmiršta, kas gal ir nekeista žinant kiek ji laiko, dėmesio ir meilės savo laiku skyrė savo vaikams.
Dabar palyginkime, kaip į šias šeimas žiūri valdžia. Daugiau dirbi – didesnės pajamos, todėl socialinės paramos gavimo galimybės, atitinkamai, mažėja. Todėl tie, kas dirba daugiau, be kita ko, moka visą kainą už šildymą, tie, kas dirba mažiau – dalį kainos. Primenu, kad, tarkime, antrosios šeimos gaunamos socialinės išmokos, kad ir kokios jos bebūtų, nėra įskaičiuojamos į pajamų bazę skiriant kitas socialines išmokas. Darželyje esantys vaikai subsidijuojami, namuose auginami – ne. Močiutė tais atvejais, kai yra vieniša, irgi turi didesnę galimybę pasinaudoti socialine parama. Kai tik kokios žinios iš politikų, taip ir girdime, kad labiau reikia apmokestinti daugiau uždirbančius, sukaupusius turto. Girdime, ir kad reikia labiau rūpintis tais, kurie uždirba mažiau, kurie nieko neturi. 2 psl. >
Šiaip, tarp kitko 2008-11-30 19:20
čia tas, kur sakėsi visada esąs viena koja teisėje? Norisi paklausti - o kur kita tamstos...
Bosas 2008-11-26 19:54
bet kartais tingėjimas gali būti ir nauda, nes pradedi galvoti kaip galėtum uždirbti ,kad...
Skeptikas 2008-11-26 17:23
Darbo aukstintojas(((: Pats ka dirbi paziurek(((: Ogi nieko , blewyzgoji shuda(((: Nesamone yra...
Antanas 2008-11-26 14:42
Man sis straipsnis labai jau prieman XVIIIa. filosofu socialines utopijas. Jos is esmes bylojo...