Tęsiu subjektyvius pastebėjimus apie Rusijos tautinės politikos bruožus. Nesutinku su teiginiais, kad Rusija lygintina su senomis kolonijinėmis imperijomis. Šios užkariavimų nebevykdo. Praeitoje ir šioje dalyse kalbu apie nepakitusį Maskvos politikos braižą.
1944 metais pasaulio žemėlapyje neliko dar vienos valstybės – Tuvos Liaudies Respublikos, kuri buvo įsikūrusi tarp SSRS ir Mongolijos. Kadangi joje buvo vos keliasdešimt tūkstančių gyventojų, Kremliaus „internacionalistai“ nesiteikė suteikti jai ne tik kad sąjunginės, bet ir autonominės respublikos statuso, dėl ko ji iki pat 1961 metų buvo autonomine sritimi Rusijos SFSR sudėtyje.
Beje, tik 1961 metais prieškarinį ASSR statusą atgavo ir Kalmukija, kuri prieš tai penkis metus turėjo tenkintis AS teisėmis. O paprasta sritimi paverstos buvusios Krymo ASSR teritorija 1954 metais buvo perduota iš Rusijos SFSR į Ukrainos SSR sudėtį – taip buvo bandoma padaryti ukrainiečių tautą atsakinga už nusikaltimus, įvykdytus Rusijos (įskaitant SSRS) Krymo totorių tautos atžvilgiu.
Pasibaigus karui, SSRS nusigvelbė „trofėjų“ – Rytprūsių šiaurinę dalį su Karaliaučiumi, tik pamiršo, kad ši teritorija buvo skirta ją valdyti 50 metų, o ne įjungti į savo imperijos sudėtį (1946 metais ji buvo paskelbta sritimi Rusijos SFSR sudėtyje). Taip pat Maskva „pamiršo“, kad negalima naikinti ir deportuoti okupuotos teriotorijos vietinių gyventojų ir keisti jos vietovardžių. Karaliaučiaus sritis buvo paversta Mėnulio paviršiumi ir apgyvendinta deklasuotais elementais, suvežtais čia iš visų Sovietijos užkampių. Planai prijungti rytinę srities dalį - maždaug iki Ragainės (Nieman) – Gumbinės (Gusev) linijos – prie Lietuvos liko neįgyvendinti, nes Lietuvos SSR „viršininkas“ A.Sniečkus baiminosi, kad dėl to respublika gali prarasti lietuvišką koloritą. Tai gal reikėjo išsižadėti taip pat ir Vilniaus bei Klaipėdos kraštų?
Jei Vokietija ir Japonija (iš jos rusai pasisavino Sachalino salos pietinę dalį ir Kurilų salas) bent jau pralaimėjo jų pradėtą karą ir dėl to nukentėjo, to niekaip nebuvo galima pritaikyti Maskvos elgėsiui su „broliška“ Čekoslovakija, iš kurios 1945 metais buvo atimta (žinoma, marionetiniam Prahos režimui „sutikus“) Užkarpatė. Nebent vertintume tai kaip „atminimo dovanėlę“ slavų tautų draugystės vardan.
Buvo 1945 metais Kremliuje sugalvotas dar vienas strateginis planas – pasibaigus karo veiksmams su Vokietija ir Japonija, užpulti Turkiją. Buvo net paskirtas būsimos Karso srities VKP(b) „obkomo“ pirmininkas, tačiau...paskutinėmis karo dienomis Turkija stojo į karą sąjungininkų pusėje, ir Maskva neteko išgalvoto preteksto (kad Ankaroje įsitvirtino „fašistinis režimas“).
Panašu, kad ir „socialistinė“ Mongolija tik per plauką išvengė savo mažosios sesės Tuvos likimo. Prisiminkime tuometinį Buriatijos pavadinimą – „Buriatmongolija“, kuris tiesiogiai koreliuoja su panašios darybos „Karelija – Suomija“ (arba „Karelosuomija“). Panašu, kad tuo metu J.Stalinui tiesiog teko atsižvelgti į įnoringo „draugo“ Mao Tsetungo nuomonę... 2 psl. >
Naujienos






















Korka 2009-01-20 00:45
Tikrai geras ciklas.
Nepaminėta 2008-12-22 21:47
Kurilų salų okupacija.
virgius 2008-12-19 23:26
Na man taip pat labai keista ta vakaru valstybiu elgsena toleruojan rusijos tokius veiksmus.Juk...
autorius st. algiui (dar) - dėl elnių, karvių ir kitokių arklių 2008-12-05 11:43
Turiu Jus nuliudyti - iš finų tautų elnius pažįsta tik samiai ir (nuo XVIII a. ) šiariniai...