Naujienos
AFP/Scanpix nuotr.
Mirties bausmė Lietuvoje nebetaikoma. Gruodžio 1-ąją pasirodžiusiame „Balsas.lt savaitės“ trečiajame numeryje žurnalisto tyrimas atskleidžia šią slaptą procedūrą: kaip, kur ir kas ją vykdydavo.
Gruodį sukanka 10 metų, kai Konstitucinis Teismas nustatė, jog mirties bausmės taikymas neatitinka įstatymų. Pati mirties bausmės vykdymo procedūra buvo sustabdyta dar anksčiau – 1996-aisiais tuometinio prezidento Algirdo Brazausko dekretu. Visuomenei buvo paaiškinta, kad tokia išskirtinė bausmė netaikoma ES šalyse, todėl Lietuvai tai – neišvengiama būtinybė.
Nuo Nepriklausomybės atkūrimo iki šio dekreto pasirašymo myriop buvo pasiųsti 7 nuteistieji. Kitiems už žiaurius nusikaltimus nuteistiesiems mirties bausme pasisekė labiau. Jiems valstybė išsaugojo gyvybę ir suteikė galimybę po 20 metų kalinimo kreiptis su malonės prašymu. To nepadarė dar nė vienas kalinys, nes nesuėjo reikiamas terminas.
Tuo tarpu dalis visuomenės yra įsitikinusi, kad pasiuntimas myriop yra švelnesnė priemonė nei kalėjimas iki gyvos galvos.
Patirties stoka
Sovietiniais metais Lietuvoje mirties bausmė nebuvo vykdoma. Pasmerktieji buvo vežami nužudyti į kitas respublikas, dažniausiai – į Baltarusiją. Todėl kai Lietuva vėl tapo nepriklausoma, Vidaus reikalų ministerija slaptai komandiravo vieną pareigūną į Minską, kad šis pasisemtų patirties, kuri vėliau buvo perduota specialiosios vadinamosios mirties grupės nariams.
Šią grupę sudarė aštuoni asmenys, ji suburta 1990 metais po itin kruopščios atrankos. Tai nebuvo lengvas darbas, nes daugelis pretendentų, sužinoję, kas jiems siūloma, purtydavo galvą. Tad tekdavo ieškoti kitų žmonių. Pagaliau vis dėlto suburtos grupės nariai privalėjo pasirašyti dokumentus, kad savo darbo specifikos niekam neatskleis. Kai kuriose pasaulio šalyse mirties bausmė vykdoma viešai, tai neva puiki prevencinė priemonė, tačiau Lietuvoje ši procedūra buvo įvardyta kaip valstybės paslaptis.
Nuteistų mirties bausme kalinių paskutinė viltis būdavo Malonės komisija, kuriai vadovauja prezidentas. Jai atmetus prašymą išsaugoti gyvybę, mirties nuosprendis būdavo įvykdomas labai greitai – per vieną dvi dienas, – tačiau šios aplinkybės pasmerktieji nežinodavo. Kad bus įvykdyta bausmė, žmogus išgirsdavo tik paskutinėmis gyvenimo minutėmis.
Netgi dar daugiau. Tą dieną, kai kurio nors kalinio prašymą svarstydavo Malonės komisija, jo kameroje būdavo išjungiamas radijo taškas, kad nuteistasis per žinias nesužinotų sprendimo. Neva sugedo aparatas, reikia pakeisti laidus. Taip būdavo daroma siekiant vieno tikslo – išvengti galimos isterijos ar kitų neprognozuojamų pasmerktojo veiksmų. Logika paprasta: kam tokios papildomos problemos?
Filmuose dažnai rodoma, kad prieš įvykdant mirties bausmę kaliniui suteikiama paskutinio noro galimybė, leidžiama pasirinkti paskutinės vakarienės meniu, atsisveikinti su artimaisiais ir panašiai. Tačiau Lietuvoje viskas vykdavo daug paprasčiau ir slapčiau. 2 psl. >
ha 2008-12-02 20:44
is tu pyderais reikia kaip su pelem ekspermentus daryti o ne laikyti ir serti ten 20 metu.
Gintas 2008-12-02 19:33
Pries idedami nuotrauka pamastykime? Stai burys ginkluotu iki dantu komandosu uzeme ginybines...
Egis 2008-12-02 18:53
Kokia nesamone! Mes tas isgamas turime maitinti, priziureti, prausti, aukleti, mokyti irt.t. Kiek...
verka 2008-12-02 17:31
as tai iki gyvos galvos nuteistus kalinius irasyciau i organu donorus. Lai tarnauja visuomenei