Naujienos
Šiandienos prieštaravimas, susidedantis iš dviejų banaliausių dabarties reiškinių: krizė ir Kalėdos. Jie panašūs, nes abiejų dislokacija neaiški: vienas įvardijamas kaip esantis prie vartų, belaukiantis už durų, kartais dar tik artėjantis, o tarpais jau ir apėmęs šalį, bet anaiptol ne visas įstaigas ir gyventojus.
Kalėdos – laike taip pat neapibrėžtas įvykis, paprastai išsitęsiantis iki mėnesio ilgumo priklausomai nuo prekybos centrų aktyvumo, tačiau gyventojų gausa juose aktyviai neigiantis pirmąjį reiškinį. Bet abu dvelkia isterija. Tik ji nėra savaiminė, nes čia karalių kuria svita – lydintieji ir garsiai plojantys ar iš baimės klykiantys.
Apie beviltišką Kalėdų komercializaciją kalbėti beviltiška. Tai jau tapo faktu. Bet Kalėdų pavertimas preke kiek glumina savo inercija, ir tuomet galima būtų visokių didžiųjų prekybos centrų vadovų paklausti, kaip jie žada išgyventi tas Kalėdas, idant išgyventų ir krizes? Arba atvirkščiai – apklausti centruose besilankančiuosius, kiek jiems naudos iš tos isterijos.
Bet centrai taip pat panašūs į Lietuvos krizę sprendžiančiuosius: jei nemaža pasaulio dalis mokesčius mažina, mes didiname (dėl teisingo kelio nesiginčiju, tai tik akivaizdžios tendencijos). Jei daugelis stengiasi imtis kuo išradingesnių metodų ir prekybos būdų, kad tik išsiskirtų bendroje masėje, mūsų prekybiniai konkurentai bando kuo daugiau supanašėti. O pirkėjas, įėjęs į tokį centrą, tampa panašus į žaisliuką ant plastikinės eglutės – jis nėra individas, jis nėra kuo nors ypatingesnis. Jis yra žioplas ir kvailas, kurį gali vilioti tik akcijų ir nuolaidų popieriukai.
Jį pasitinka ir palydi dainos kaip pagrindinė vilionė. Įeini ir suprask – už durų dar ne, bet jau čia – Kalėdos. Dainos tos pačios, čia tebeskambančios, regis, nuo pirmų komercializuotų Kalėdų (kada jos buvo? Prieš dešimtmetį?). Pirmauja saldžiųjų „Wham“ „Last Christmas“: kadaise net apsidžiaugiau sutikęs bendramintį, kuris šį kūrinį pakrikštijo blogiausia visų laikų daina ir bjauriausiu klipu muzikos istorijoje. Tada eina Chriso Rea „Driving Home for Christmas“, po jo Shakin‘ Stevenso „Snow is Falling“ ir net 1971 metais dar gražiai ir viltingai po Vietnamo karo skambėjusi Johno Lenono „Happy Xmas (War is Over)“. Po dar keleto vienodų analogų – vėl viskas iš pradžių. Jei sugaiši prekybos centre daugiau nei pusvalandį (o tai bene trumpiausias laikas kažką atrasti ir nusipirkti, nekalbant apie dovanas artimiesiems), šias visas dainas išgirsi po kokius penkis kartus. Nes kiekviena atskira parduotuvė turi tą patį dainelių rinkinį, tik jas leidžia kita seka. Kol išorėje – „Wham“, viduje – Chris Rea. Skirtumo nedaug. O po ketvirto karto jau gali pulti į isteriją ar, sublogavęs, link tualeto. Prekybai tai vargu ar padeda.
Maža to – eksperimentinis kalėdinis apsipirkimas Didžiojoje Britanijoje išaiškino net pavojų sveikatai: kai 30 žmonių buvo paprašyti išrinkti dovanų artimiesiems per 75 minutes (neregėtas maratonas sugalvoti ir dar pataikyti, jei jums artimieji tikrai rūpi), bandymas įvarė stresą vyrams, o moterys vos ne alpo. Ar ne juoda ironija tada padvelkia Paulo McCartney „Wonderful Christmastime“? 2 psl. >
Tautietis 2008-12-14 15:29
Tai taip :) labai panaši realybė šiandienos
Lukui 2008-12-12 14:19
Idomu, ka bendro turi Dear Wendy su Kaledomis? ;)
Lukas 2008-12-11 23:58
mielas autoriau, boring, o beje Dear Wendy dar nematei (apie vaikus ir ginklus + Larsas von...
aaa 2008-12-11 18:56
Ech geri Vaido straipsniai!!!