Naujienos
Tęsiu subjektyvius pastebėjimus apie Rusijos tautinės politikos bruožus. Jau rašiau, kad po to, kai “baltieji” rusai užkariavo nepriklausomą Kalniečių Respubliką (1918 – 1919 m.; prezidentas – čečėnas Tapa Čermojevas), o bolševikai likvidavo ją pakeitusį Šiaurė Kaukazo Emyratą (1919 – 1920 m.; emyras – čečėnas Uzunhajiras Chadžichanas), 1921 metais buvo įkurta Kalniečių ASSR Rusijos SFSR sudėtyje.
Tai buvo unikali Rusijos autonomija, kur galiojo šariato teisė, rusai kazokai privalėjo išsikelti iš carų jiems “dovanotų” kalniečių žemių, o mokyklose ant sienų puikavosi ne Karlo Marxo, o imamo Šamilio portretai. Bet “baisiausia” sovietinei valdžiai buvo tai, kad, kaip ir Šamilio Imamato laikais, vėl pradėjo formuotis įvairiatautis ir įvairiakalbis, bet vieningas Šiaurės Kaukazo kalniečių sociumas, galėjęs tapti vieningos politinės nacijos užuomazga.
Dėl šios priežąsties jau 1922 – 1924 metais iš Kalniečių ASSR buvo išskirtos Čerkesijos, Karačajaus, Kabardos - Balkarijos ir Čečėnijos, galiausiai – Šiaurės Osetijos ir Ingušijos autonominės sritys, o pati Kalniečių ASSR – likviduota. Ankstesnėse straipsnio dalyse jau rašiau, kaip dar ne kartą keitėsi šių administracinių darinių sienos ir jų statusas, kaip buvo tremiamos ir “reabilituojamos” Šiaurės Kaukazo tautos. Šįkart apžvelkime dviejų iš jų – adygų ir vainachų likimą.
Jei tikėtųme sovietine ir dabartinės Rusijos statistika, tai ne dvi, o penkios tautos. Adygai gyventojų surašymų medžiagoje ir piliečių pasuose fiksuojami kaip “adygėjai”, “čerkesai” ir “kabardiečiai”, o vainachai – kaip “čečėnai” ir “ingušai”. Kame gi čia reikalas?
Adygai
Reikalas tame, kad visos trys adygų “tautos” – adygėjai, čerkesai ir kabardiečiai – vadina save tuo pačiu vardu – “adyge”, o savo gimtąją kalbą – “adygebze”. Kitaip sakant, tik Rusijos valdžia “žino”, kad tai - trys “skirtingos” tautos, o užsispyrę čiabuviai laiko save tos pačios tautos atstovais.
Carinio režimo garbei tenka pripažinti, kad taip buvo ne visada. Rusai pradėjo veržtis į Šiaurės Kaukazą dar XVI amžiuje ir pirmiausia susidūrė su adygų ginkluotu pasipriešinimu. Tuo metu adygai (tiksliau, jų rytinė atšaka – kabardiečiai) jau buvo tapę Šiaurės Kaukazo hegemonais (bent jau teritorijose į vakarus nuo Čečėnijos; rytesniuose plotuose tas pats pasakytina apie kumykus). Tai jie išstūmė osetinų protėvius alanus iš dabartinio Stavropolio krašto pietinės dalies, Čerkesijos ir Kabardos į nedidelę teritoriją, kurioje šiandien yra vadinamoji Šiaurės Osetija. Būtent tada, Gruzijos karaliams sutikus, osetinai pradėjo kurtis ir pietinėje Kaukazo kalnų pusėje – Kartlijoje (teritorijoje nuo Kaukazo kalnų iki Tbilisio).
Rusijos carai, jų generolai ir gubernatoriai gerai pažinojo kabardiečius, tačiau žinojo, kad tai ne atskira tauta, o adygų tautos teritorinis ir politinis padalinys. Kita vertus, visus adygus jie vadino ne jų tikruojų vardu, o taip pat, kaip turkai ir totoriai – “čerkesais”. Pralaimėję karus dėl savo laisvės, daugėlis Šiaurės Kaukazo kalniečių pasirinko tremtinių dalią ir išsikėlė į Turkiją. Taip pasiėlgė visi adygų giminaičiai ubychai, absoliuti dauguma pačių adygų ir dalis kitų kalniečių tautų - vainachų (čečėnų ir ingušų), avarų, lezginų, abchazų ir kitų. Būtent dėl to dabartinėje Turkijoje, Sirijoje , Jordanijoje, Izraelyje ir kitose kaimyninėse šalyse įvairiomis Kaukazo kalbomis iki šiol kalbantys kalniečių palikuonys irgi vadinami “čerkesais”. Manoma, kad jų ten yra nuo 3 iki 5 milijonų žmonių (palyginimui Rusijos “adygėjų”, “čerkesų” ir “kabardiečių” kartu paėmus yra tik apie 570 tūkstančių). 2 psl. >
Blekas 2009-01-14 00:22
Jau Slaptai.lt pasirodė dar viena šio straipsnio dalis - apie taulus, osetus ir digorus.
to Jo 2009-01-08 23:33
Nesąmonės, nes straipsnį komentuoja visiškas debilas.
Jo 2009-01-05 17:41
Nesamones, nes autorius raso apie neegzistuojancias tautas ir neegzistuojancias problemas. Svarbu...
Kurkas 2008-12-27 11:19
Sprendžent iš pavardes, autorius pac ira čurka