Naujienos
Kolektyviniu pseudonimu pasirašantys autoriai kritikuoja Lietuvos valdžios ir žiniasklaidos viešumą, prilygindami jį purvinam viešnamiui.
Laisvė, Nepriklausomybė, Demokratija ir Nuosavybė jiems yra tik viešame diskurse parsidavinėjančių prostitučių vardai. Lietuvių protuose jie žadina kolektyvinės nuosavybės idėją ir siūlo gyva jėga atsiimti buvusias viešąsias erdves.
Castor: Viešoji Lietuvos erdvė ir joje vykstantys procesai man be galo primena paprasčiausią viešnamį. Viešnamio klientas – tai Lietuvos pilietis, viešnamio madam – Lietuvos valstybė, o uždari viešnamio kambarėliai – Lietuvos viešoji erdvė. Klientas (LR pilietis) iš pradžių patenka į pagrindinį bordelio saloną, kuriame madam (valstybė) išaiškina, ką jis gali daryti ir ko negali.
Viešai pristatomos ir parodomos pagrindinės viešnamio lėlytės: žilos Siamo dvynės Laisvė ir Nepriklausomybė (devyniasdešimtmetės senutės, viena iš jų ilgai gyveno komoje, bet prieš 20 metų buvo reanimuota), sena nelegali imigrantė vardu Demokratija (niekas nežino, kada ji gimė, nes ją „importavus“ į viešnamį, madam gudriai paslėpė jos pasą) ir jaunutė stambiakrūtė nimfomanė vardu Nuosavybė (itin ištvirkusi ir seksualiai pajėgi, nes per dieną gali atlaikyti tūkstančius klientų).
Madam paaiškina ir kainas: su Laisve, Nepriklausomybe ir Demokratija gali kopuliuotis praktiškai už dyka, o štai Nuosavybė kainuoja baisiai brangiai. Klientas ne gerontofilas, todėl dažniausiai pasirenka pastarąją – susimoka ir, užsidaręs viename iš daugybės viešnamio kambarių, apturi Nuosavybę. Jėėė!
Taigi didžiausioje bordelio salėje vyksta procesas, kurį mes paprastai vadiname viešuoju šalies diskursu. Jo esmė paprasta ir aiški: madam Valstybė visaip giria savo kekšes ir stengiasi jas kuo brangiau parduoti, o vargšas klientas vardu Pilietis kiek pasiginčija, padūsauja, bet krapšto paskutinius centus ir perka vieną iš siūlomų prekių.
Pollux: Cha, tavo palyginimai gražūs ir verti įtraukti į lietuviškąjį šventraštį, bet niekaip nesutinku, kad laisvė ir nepriklausomybė nieko nekainuoja. Prisimink bent jau Williamso aferą..
Castor: Paaiškinsiu. Tam, kad madam Valstybė greičiau parduotų užsigulėjusias prekes, ji pasikviečia į pagalbą suktą turgaus bobą vardu Žiniasklaida. Būtent žiniasklaidoje ir vyksta diskusija, vadinama viešuoju diskursu. Būtent žiniasklaida mus įtikina, kad Williamso afera (ir daugybė kitų šliundriškų sandėrių) – tai kaina, kurią piliečiai moka už laisvę ir nepriklausomybę. Tačiau realybėje yra visiškai kitaip. Kiekvienas iš mūsų šiuo atveju yra apmauto kliento vaidmenyje ir iš savo kišenės apmoka svetimą lytinį aktą, kurio metu Williamso savininkai kopuliuojasi su ta pačia Nuosavybe.
Pollux: Gerai, meskim metaforas į šoną ir pakalbėkim apie konkrečius Lietuvos viešojo diskurso dalykus. Prisimeni – 1985 metais Sovietų Sąjungos duobkasys M. Gorbačiovas pradėjo vadinamąją „viešumo“ („glasnost“) politiką. Liaudis pakraupusi spoksojo „Vremia“ ir „Vzgliad“, kol po kelių metų sovietų imperija subyrėjo į mažas postsovietines kunigaikštystes. Ar vietiniai kunigaikštukai, tarp jų ir Lietuvos, bandė tęsti valdžiai pragaištingą viešinimosi doktriną? 2 psl. >
Šalta... šilčiau ..karšta 2009-01-23 18:05
...galima būtų teigti , autoriai spurda nuo savo talento ir noro kalbėti kalbėti, kalbėti....
nepavojingi 2009-01-19 17:15
kliedesiai, kol nepradedama tai diegti prievarta. visos utopijos, diegiamos prievarta, deja,...
to istorikas 2009-01-11 14:07
Norėtumėte pabūti "kablyje" nemokamai? O kas jį po jūsų išėjimo šluos ir glaistys jūsų...
Ba 2009-01-11 13:56
Šitas kastratas be antro galo komentarų niekaip neišgyventų.Stiprus nešvankumo užkratas.