Andrejaus Sacharovo našlė: „Viskas nuėjo šuniui ant uodegos“ 8

Jelena Boner, Jelena Georgijevna, Andrejus Sacharovas, Rusijos Federacija, Vladimiras Putinas, KPSS CK, Dmitrijus Medvedevas, Sarah Palin, Išvertė Jūratė Laučiūtė, Delo, Izvestija, Boržomi

8	Komentarai

Teksto dydis Spausdinti Persiųsti Pranešk klaidą

UPPA/Photoshot/Scanpix nuotrauka

 

Jelena Boner - garsi žmogaus teisių gynėja, akademiko Andrejaus Sacharovo našlė. Pastaraisiais metais ji retai pasirodo viešumoje, dar rečiau duoda interviu, todėl tuo reikšmingesnis šis jos pokalbis su Sankt Peterburgo savaitraščio „Delo“ korespondentu Nikolajumi Kudinu. Šiame interviu E.Boner apibendrina tą kelią, kurį nuėjo Rusija ir visas pasaulis po SSRS žlugimo.

- Jelena Georgijevna, kaip manote, ar jūsų vyras Andrejus Sacharovas, jeigu būtų gyvas, galėtų rasti dabartinėje Rusijoje tą visuomeninį sambūrį, kurio idėjos atitiktų jo paties idėjas?

- A.Sacharovas tam tikra prasme buvo individualistas ir neturėjo įpročio jungtis prie kokio nors sambūrio. Priešingai, tai jis anksčiau už kitus išsakydavo idėjas, kurias vėliau palaikydavo vienos ar kitos grupuotės. Sunku pasakyti, kaip jis pasielgtų šiandien. Apie tai konkrečiau buvo galima samprotauti, kol egzistavo judėjimas „Už teisingus rinkimus“, kuriam beveik pavyko suvienyti platų protesto elektorato ratą, bet, deja, tik „beveik“...

- Ar naujausioje istorijoje prigijo Sacharovo idėjos, pavyzdžiui, socializmo ir kapitalizmo konvergencijos idėja?

- Po to, kai subyrėjo SSRS ir Varšuvos blokas, konvergencijos idėja tam tikru pavidalu buvo įgyvendinta, bet ji rėmėsi kitais principais, priešingais tiems, kuriuos turėjo galvoje Sacharovas. Rusijos Federacija įgyvendino visus bjauriausius kapitalizmo bruožus. Bet ir Vakarai perėmė visa kas blogiausia iš korumpuotos ir melagingos sovietinės sistemos. Lankydamasi JAV kaskart nustembu, matydama, kokį totalų mastą ten įgauna korupcija. Ir aš manau, jog tradicija korupciją laikyti geriausia priemone sėkmei pasiekti atėjo į JAV iš tos nusikaltėlių „chebros“, į kurią tam tikru momentu po SSRS žlugimo pavirto Rusijos Federacija.

- Vladimiras Putinas, tapęs prezidentu, SSRS žlugimą pavadino didžiausia XX amžiaus katastrofa. Ar su juo sutinkate?

- Maniau ir dabar tebemanau, jog respublikų sąjungą buvo galima išsaugoti, tik ne tuo pagrindu, kuriuo rėmėsi SSRS, o vadovaujantis principais, suformuluotais „Sacharovo konstitucijoje“: laisvanoriška visų respublikų ir kitų teritorinių-administracinių vienetų sąjunga (visiškos lygybės pagrindais, niekam neteikiant kažkokių prioritetų, atsižvelgiant į prieš tai turėtą statusą), kurios kiekvienas narys deleguoja bendrajai vyriausybei tik tas funkcijas, kurias jis laiko esant reikalingas.

- Kodėl, jūsų nuomone, nepavyko reformų nukreipti demokratiniu keliu ne tik SSRS, bet ir Rusijos Federacijoje?

- Reformatorių idėjų nepopuliarumo pradžia siekia seną - 1987-1988 metais prasidėjusią ir 1989 metais užsitęsusią klaidą, kuomet vyko pirmieji pusiau laisvi rinkimai: iš dalies pagal KPSS, iš dalies pagal organizacijų sąrašus. Nuo tada ir prasidėjo pakrikimas, nes neatsirado pakankamai stiprios, ideologiškai paruoštos grupės, kuri būtų sugebėjusi ne dalinėmis reformomis (kurios į istoriją įėjo „perestroikos“ terminu), o iš esmės pakeisti egzistavusios valdžios charakterį. Tuometinis intelektinis-politinis elitas iš pradžių pagimdė silpnos struktūros „Maskvos tribūną“, kuri tebuvo klubo tipo organizacija, o vėliau, 1989-ųjų vasarą (iškart po pirmojo Liaudies deputatų suvažiavimo), - Tarpregioninę deputatų grupę (rusiškas trumpinys: MDG- vert.), atstovavusią vadinamajai reformatoriškai suvažiavimo daliai, bet iš tikrųjų nesubrendusiai ryžtingiems veiksmams. Priminsiu vieną epizodą: 1989 metų vasario 2 d. Sacharovas pasiūlė paskelbti kreipimąsi, kad būtų surengtas visuotinis dviejų valandų streikas. Vasario 4 d. kreipimąsi pasirašė 5 žmonės, kurie iškart buvo iškviesti į KPSS CK, ir jau kitą dieną laikraštyje „Izvestija“ buvo išspausdintas Jurijaus Černičenkos ir dar kažkurio kreipimąsi pasirašiusio deputato „išsižadėjimas“. Ir II Liaudies deputatų suvažiavimo išvakarėse MDG posėdyje Sacharovui buvo suruošta tikrų tikriausia pyla. Todėl joks streikas neįvyko, ir II suvažiavimas nepanaikino 6-jo Konstitucijos straipsnio (apie Komunistų partijos „vienvaldystę“ - vert.) ir apskritai niekas iš esmės nepasikeitė. O juk į MDG įėjo tie, kurie buvo laikomi progresyviais deputatais. Bet ir jie iškart nutarė prisišlieti prie valdžios. O toliau viskas taip ir nuslydo kaip nuo šlaito... 2 psl. >