Naujienos
Priešais stovinčiame name mylisi žmonės. Vyras ir moteris. Daro tai balkone. Iš ryto. Tiesa, namas stovi ne visai priešais.
Jo korpusas statmenas tam sparnui, kuriame gyvenu, taigi, žiūriu lyg ir įstrižai. Bet dėl to dar geriau matosi. Iš viršaus į apačią. Tipiška visų mus stebinčių dievų pozicija.
Nepasakyčiau, kad reginys labai jaudinantis. Moteris apkūnoka, vyras liesas. Jų kompozicija ne visai įprasta – vyras sėdi ant čiužinio, kuris patiestas balkone, o moteris klupo šalia jo ir viršutinė jos torso dalis juda taip, tarsi kažką valytų. Balkonuose statybininkai visuomet palieka kokio nors šlamšto – neišgramdysi šimtą metų. Tačiau ji ne gramdo. Arba gramdo, bet ne tai. Malonumų aruodai, gašlumo giraitės, gyvybingumo šlaitai ir intymumo rėvos.
Kuo ilgiau stebiu tai, tuo aiškiau suprantu – stebėjimo objektas ne pora, atsiduodanti ryto malonumams, o kažkas kita. /.../
Šį epizodą užrašiau prieš keletą mėnesių, kai balkone dar iš tiesų buvo galima mylėtis, dabar ten šalta, drėgna, dabar ten klaidžioja purvina Kalėdų šmėkla. Sėdžiu, skaitau, mąstau – ką gi, velniai rautų, galvojau žiūrėdamas į ištvirkaujančius kaimynus? Ką nors apie vojerizmą? Apie kaimynus kaip apie grėsmingai plintantį reiškinį, su kuriuo tuojau bus nebeįmanoma susidoroti nepasikvietus kariuomenės? Kaimynai kaip globalinis atšilimas – niekur nuo jų nepabėgsi, planetoje ankšta. Anąnakt, apytikriai trečią valandą viršuje kažką šventė. Klausėsi muzikos, be abejo, garsiai, ir dar dainavo. Jau tas girtų lietuvių dainavimas – kad jiems visiems gerklės užaktų. Tokiais atvejais galiu duoti vienintelį patarimą – palaiminti yra ausų kamštukai.
Nuklydau. Norėjau susikoncentruoti ties pora balkone ir nuklydau. Gali būti, kad tai, kas mane labiausiai sudomino, buvo ne išorėje, o viduje, tai yra – vidutinio amžiaus krizė. Tarpas tarp keturiasdešimties ir penkiasdešimties. Arba tarp penkiasdešimties ir šešiasdešimties. Kai gyvenimo džiaugsmas pamažu tampa nebepasiekiamas. Viskas daugiau ar mažiau kartojasi, viskas sukasi ratu antrą, trečią ar net ketvirtą sykį. Net ir seksas balkone. Žvėriška, desperatiška krizė.
Žmogaus gyvenimas sklidinas krizių. Paauglystės krizė, menstruacijų, vedybinio gyvenimo ir su juo susijusių įsipareigojimų krizė, pirmojo vaiko gimimo krizė, antrojo vaiko gimimo krizė, ką jau kalbėt apie aštuntojo vaiko gimimą, skyrybų, neištikimybės, per didelės ištikimybės krizės, kūrybinės, draugystės krizės, pirmojo sudaužyto automobilio krizė, pirmojo impotencijos atvejo krizė, pirmosios žilų plaukų ar plikimo, celiulito požymių krizės, menopauzės krizė. Tegul apsišikėliai politikai negąsdina savo ekonominėm finansinėm krizėm. Mūsiškės kur kas sunkesnio pobūdžio, jos permanentinės, jos amžinos kaip pati būtis. Tiesą sakant, dėl sąvokos „amžinas“ mane nuolat kankina abejonės – kaip žmogus, net kalbėdamas apie žemės atsiradimą, tesugeba suskaičiuoti tik ligi keleto milijardų metų, gali sau leisti samprotauti apie amžinybę, kuri su jokiais metais ir skaičiais apskritai neturėtų būti susijusi? Amžinybės krizė. 2 psl. >
Sigitui pagarba 2010-03-25 12:07
Ačiū, Sigitai,skaičiau Jūsų verstą m. Norbekovo "Kvailio patirtis, arba kelias į...
D. 2009-03-15 23:22
O ka siuo metu veikia Sigitas Parulskis? Ir kur veikia?
once 2009-01-14 17:04
tiesiog puiku. Geras ypac paskutine pastraipa....Ir tai raso cinikas Parulskis....
saulė 2009-01-09 16:41
tiek mažai pykčio? kažkaip neparulskiška... man patiko..