Naujienos
Valentinas Klimašauskas. Alfavilnius, arba Keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai. V.: Kitos knygos, 2008.
Bienvenido a Alfavilnius! (uždažytas užrašas ant vienos iš Alfavilniaus miesto sienų)
Jei iš šiais metais išleisto ekscentriško menotyrininko Valentino Klimašausko literatūrinio debiuto – margo „interaktyvaus“ romano „Alfavilnius, arba Keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai“ – išimsime kiek formalistinius siužeto ir naratyvo eksperimentus, pusiau žižekišką, pusiau batajišką/milerišką „estetizuotą“ pornografiją, pelevinišką/beigbederišką reklamos ir RsV priemonėmis formuojamos šiuolaikinio didmiesčio simuliakrų ir nesibaigiančių malonumų visuomenės vaizdavimą, vonegutišką absurdistinę mokslinę fantastiką ir vietomis (ypač dialoguose) „perspaustą“ žaidimą žodžiais, gausime tai, dėl ko šią knygą labiausiai verta skaityti.
„Alfavilnius“ yra bene pirmas ir vienintelis Lietuvos sostinės ir didmiesčio Nr. 1 Vilniaus - tokio, kokį jį mato ir patiria būtent Klimašausko karta, tiksliau, pakankamai siauras tai kartai priklausančių (savi)ironiškų jaunųjų intelektualų hedonistų, kartkartėmis besiilginčių „tikresnės tikrovės“, ratas – įtikinamas portretas. Kad Vilnius, kaip ir dauguma literatūrinių didmiesčių, yra šizofreniškas ir turi savo fantasmagorišką, šešėlinę pusę, „prieblandos zoną“, į kurią dažniausiai įmanoma patekti tik kuriuo nors būdu pakeistos sąmonės būsenos, parodė jau Kunčinas ir Gavelis. Tačiau Klimašausko, mano ir tavo Vilnius yra jau kitoks, todėl kitoks ir portretas (nors, tam tikra prasme, „Alfavilnius“ visgi nevalingai tęsia minėtų literatūrinių Vilniaus skrodikų tradicijas). Tik šis portretas Klimašausko knygoje neturi apčiuopiamos formos – migloti šiandieninio Vilniaus kontūrai ir ženklai išryškėja tarp visų „pasiskolintų“ fragmentiško naratyvo elementų, jų fone, tai yra, praktiškai tarp eilučių. Ir tam, kad juos pastebėtum – atpažintum tarp visų abstrakčių situacijų ir fiktyvių pavadinimų – reikia gyventi Vilniuje. Atrodytų, „Alfavilnius“ yra knyga vilniečiams, tiksliau, autorių dažniausiai supančiam žmonių ratui.
Bet vis dėlto nepamirškime, kad knygos pagrindinis „protagonistas“ yra ne Vilnius, o Alfavilnius. Ir tai nėra tapatūs psichourbanistiniai dariniai. Suprantama, kad Valentinas Klimašauskas žavisi Jean-Luco Godard’o, kuris nufilmavo „ultrafuturistinę antiutopiją“ „Alphaville“ kaip dekoracijas naudodamas nepakeistą 1965 m. Paryžiaus miestą, idėja, ir todėl vadina Alfavilnių bloguoju Alfavilio dvyniu. Tačiau tiksliau būtų pasakyti, kad Alfavilnius yra Vilniaus blogasis dvynys, o dar tiksliau – visos Lietuvos, įtraukiančios ir „miestą“, ir „kaimą“ (apie tai šiek tiek vėliau), šalies, kurios blogos energijos tankiausia koncentracija yra aptinkama vidinių prieštaringumų nuolat skaldomoje sostinėje, blogasis dvynys. „Alfavilnius“ nėra vien absurdo estetika paremtas fantastinis Vilniaus gyvenimo portretas; jei jo personažas Arnoldas Sputnikas yra pirmasis tautinis kiborgas, „Alfavilnius“ yra pirmoji tautinė antiutopija. Ir štai čia iškart turime konstatuoti dar vieną keistą dalyką: per tą laiką, kuris praėjo nuo knygos išleidimo iki dienos, kai yra rašoma ši recenzija, įvyko keistas perkėlimo procesas – antiutopija tapo realybe. Tikrasis Vilnius, tarsi pažvelgęs į savo iškreiptą (tačiau vis dėlto pakankamai tikrovišką) atvaizdą Klimašausko knygoje, tapo Alfavilniumi, o kartu su juo ir visa šalies realybė „alfavilnizavosi“. 2 psl. >
Vilius 2009-01-07 10:15
Perskaitęs pirmąjį šio straipsnio sakinį, nusprendžiau, kad niekada neskaitysiu jokio šio...
to gg 2008-12-28 13:10
Ši recenzija ir yra patoso ir pseudoerudicijos demonstravimo pilna panegirika apie NIEKALĄ,...
gg 2008-12-25 15:22
smagu, kad balse atsiranda normaliu recenziju, snekanciu ne apie niekalus, o apie rizikinga,...
basanavicius 2008-12-25 00:54
kudirkai: ech, pasenom brolau...