Naujienos
Vilniaus mažasis teatras – jauniausias teatras Lietuvoje. O jaunystę galima pajusti, regint šėlstančias jaunas širdis. Vienus Rimo Tumino mokinius pakeitę kiti mokiniai neleidžia šiam teatrui nurimti, tapti iš toli atpažįstamu, nujaučiamu, nuobodžiu.
Šį kartą aktoriai patys nusprendė sudrebinti žemę, ir jiems tai pavyko. Paskutinėmis gruodžio dienomis Mažajame teatre įvyko Metų koncertas, kuriame išvydome kūrybingus, nerimstančius jaunuosius aktorius – Josifą Baliukevič, Daumantą Ciunį, Tadą Gryn, Paulių Ignatavičių, Tomą Kliuką, Iriną Lavrinovič, Indrę Patkauskaitę, Miglę Polikevičiūtę, Tomą Rinkūną, Agnę Šataitę ir Tomą Vaškevičiūtę.
Kaip viena akimirka praskriejęs jaunatviško romantizmo sklidinas koncertas tapo dar vienu aktorių meilės prisipažinimu teatrui. Jaunieji menininkai pademonstravo, kaip puoselėjant savo profesiją, nuolatiniu darbu ir aistra įmanoma pasiekti rezultato. Šio renginio režisierius Tomas Stirna, iš pažiūros ramaus būdo aktorius, iš tiesų yra pats smarkiausias kūrėjas. Jau antri metai stebina jo netikėtų teatrinių fotografijų kadrai, netikėti kompiuteriniai maketai, jo vaidmenys visada išsiskiria savita raiška, šiluma, tikėjimu. Jis tapo ir šio kurso vedliu, nes kolegos patikėjo Stirnos nuosekliu ėjimu link tikslo: nesiblaškant, nesiafišuojant, pačiam nugalint visus teatro sunkumus. Stirna neieškojo nematomo teatro paslapčių, jis teigė tai, kas šiandien gali būti pavadinta išbandymu. Sudėjęs savo ir jaunųjų kolegų patirtį, Stirna į Metų koncertą sudėjo savo kartos, savo partnerių atradimus. Dainos ir šokiai tapo jų talentų įrodymais, nors daugelio atlikimas ir nebuvo televiziškai tobulas. Čia ir slypėjo didžioji teatro paslaptis. Kaip tapyboje – nebaigta linija, nebaigtas potėpis kartais lemia paveikslo įtaigą. Čia pat mūsų akyse besiformuojantys atradimai, dar netapę patikrintais „numeriais“, lyg loterijoje, bandė būti „geriausiais“. Ir dažnai pasisekė, nes aktoriai suvokė, kad tik juodu darbu jie gali pasiekti tai, kas vėliau tampa akimirkos menu.
Turbūt ryškiausias ir laisviausias šiame vakare buvo Paulius Ignatavičius, be kurio vis dažniau ir dažniau neapsieina naujai gimstantys spektakliai. Ignatavičius, ištikimai atsidavęs teatrui, kūryba spinduliuojantis menininkas, šiame koncerte ir dainavo, ir grojo, ir šoko, buvo ir nebyliuoju konferansje, o svarbiausia, degė aistra ir viltimi. Jo ryšys su žiūrovu toks ryškus, kad negali likti be atsako. Žiūrint į šį aktorių, nori nenori šypsaisi, nes jis visada šypsosi ne kam kitam, o būtent tau. Jis, kaip tikras muzikantas, kuo dažniau scenoje, tuo geriau jam klojasi. Sceninė laisvė – visų aktorių būtinybė.
Josifas Baliukevič ir Miglė Polikevičiūtė
Koncertas taip sudėliotas, kad pirmenybė lyg užleidžiama merginoms – jų benefisams, o vėliau vis smarkiau ir smarkiau įsišėlsta vaikinai. Jų sirtakis tampa vyrišku triumfu. Koncertas taip surežisuotas, kad numeriai vienas su kitu gražiai susipynę, vienas kitą tarytum pratęsia, o dažnai net bando rastis tam tikra dramaturgija, jausmų kakofonija, nesidrovint pademonstruoti savo netobulumo, nemokėjimo. Gyvo, kuriančio žmogaus aistra yra visų šių aktorių motto. Todėl kai su Editos Piaf žvilgančiu kryželiu pasirodo Miglė Polikevičiūtė ir balsingai užtraukia „Non, Je Ne Regrette Rien“, žiūrovai suvokia, kad talentus reikia matyti. Teatro scena tam visada atvira. Polikevičiūtė iš Piaf gali virsti bet kuo: plastiška aktorė čia pat persikūnija į Gorano Bregovićiaus čigoniukę ir, stovėdama ant juodos taburetės, užtraukia „Maki Maki“. Polikevičiūtė savo trumpoje biografijoje jau turi ne vieną svarų vaidmenį, todėl jos laisvė, judesys, mizanscenų pojūtis matomi kiekviename aktorės pasirodyme. Šis koncertas savotiškai atpalaidavo aktorę nuo tam tikrų jau štampais pradėjusių virsti aktorinių niuansų. 2 psl. >
grazhu 2009-01-03 14:28
Labai grazhu :)p.s. o kaip pamatyti keleta kartu,jei jo nera repertuare? ;)