Naujienos
Taurės, lyg rankos maldai, pakeltos į viršų, dar vienas kilstelėjimas, tarsi norėtum kliustelėti gėrimo dangaus, o dar daugiau Žemės, ir itin konkrečios žemės dievams, ir drauge su taurėmis kylančios viršun akys: tostas, palinkėjimas pirmiausiai sau, ir amžina ateities viltis, gimstanti iš dabartinės nevilties.
Taip įprastai metai po metų baigiame metus su viltimi ir greta jos kartais atsistojančiu nusižeminimu: gal kažkas duos, gal rytoj bus geriau. Atsisveikiname-pasisveikiname palinkėjimais draugams, atlapaširdišku atleidimu-bučiniu į skruostą visiems judams. Taip mus mokė, nes mokė krikščioniškai visiems atleisti,– taisyklė, nepajudinama kaip ta vieno popiežiaus įvesta skaičiavimo sistema ir jos dėka – naujas puslapis naujame darbo kalendoriuje. Todėl įsikūrę skirtingose barikadų pusėse pasveikina vienas kitą kaip bokso ringe: prakirstas antakis sveikina sutinusį kumštį, abu neva laimingi ir linki gero. Nors sau linki revanšo.
Tostai išreiškia ne vien palinkėjimą kitiems, bet ir sau pačiam, o dažnai – būtinai pačiam (o kam daugiau adresuoti visus tuos „-ingus“ – turtingus, laimingus, kūrybingus?) . Palinkėjimai ateinančių metų proga panašūs į maldas ir bandymus pačiam įtikėti kažkokia hipotetine ir statistikos niekad nepatvirtinama kaita, tarsi po datos, po akimirkos viskas bus kitaip, visi pasidarys geresni ir neabejotinai kilnesni. Net ir skeptiškas „na na, pažiūrėsime...“ vis tiek neišvengia vilties atspalvio ir noro pačiam paneigti tą skepsį. Viltis – ne durnių motina. Viltis kaip terapija nuo išprotėjimo.
Todėl vietoje šios nusižeminimo vilties man priimtinesnis skandinaviškas „skol!“, kildinamas iš (tariamo?) vikingiško papročio: pakelti išvirintą priešų vado kaukolę, pilną vyno, ir gentainiams tuo „skol“ išreikšti „tegul visi jūsų priešai būna mirę!“
Tuoj vėl nugriaudės fejerverkai, tamsumas prašalindami, o keletas akimirkai sustingusių nulių elektroniniame tablo, užmautame ant rankos ar ant aikštės stulpo, dings, ir vienų metų aštuonetas bus pakeistas kitų devynetu. 2009. „Kultūros metų, kultūrooos?“. Netikiu, bet – o gal? Po liepsnų į dangų seks laikrodžių dūžiai, petardos, taurių skambesys ir kiti mūsų mažieji sprogimai. Todėl, nepaisant tradicijų:
Už kultūrą, kuri paverstų sostine mūsų šalį! Ir už Provanso reikšmės provinciją!
Už renginius, dėl kurių patys imtume pavydėti sau, suvokdami, kad „arti – gražu“. Kad jie vyksta kaip tik „čia“, o ne „kažkur Europoje“.
Už gatves, plaunamas šampūnu, o ne šampanu! Ir už švarą, kai rankas plauna ne rankos, bet muilas!
Už šiukšles iš Neries pakrančių ir miškų, surinktas ne visaliaudinės talkos ir pilietinių akcijų metu! Ir už pilietines akcijas, nenešančias politinių dividendų!
Už koaliciją su žmonėmis, o ne su verslo projektais! Už verslo pojektus, kurie skirti žmonėms!
Už tunelio iliuminaciją, o ne už šviesą tunelio gale. Ir už naujametės Prezidentūros apšvietėją-dizainerį, parodžiusį pasauliui, kur gyvena Kalėdų senelis! 2 psl. >
berliozas 2009-01-10 20:13
Vaidai, laukiam straipsniu apie teatrą.
žana 2009-01-06 20:02
Tostai ir ypač Atvirukas - tikra autoriaus išpažintis, ir iš ko gi šaipomės?... kažkoks...
kamar 2009-01-02 19:50
O cia tai zmogus vertas pagarbos, zemai lenkiam galva uz indeli i Lietuvos kulturini gyvenima:)
Tostukai 2009-01-02 19:06
Už tai, kad Jūs, Vaidai Jauniški, atsikratytumėt nepilnavertiškumo komplekso, kad...