Naujienos
Ar kada bandėte per Vilnių eiti skulptūrų keliu? Tiesiog žingsniuoti nuo vienos prie kitos ir bandyti atspėti, kur tas kelias nuves, kokią istoriją papasakos. Į tokią kelionę leidęsis „Gyvenimas“ pasikvietė ir kompanioną - filosofą Nerijų Milerių. Ir sužinojo, kad Vilnius – ko gero, vienintelė Europos sostinė, kurios skulptūros „susipykusios“, tai yra viena negali užbaigti kitos pradėto pasakojimo.
Keistasis Vilniaus naratyvas
Turbūt lankėtės bent vienoje kitoje Europos sostinėje ir pastebėjote, kad centrinėje miesto vietoje, labiausiai matomame ir lankomame taške į praeivius išdidžiai žvelgia monumentas. Gal Laisvės obeliskas, gal buvusio šalies diktatoriaus paminklas, gal garsaus ir mylimo rašytojo skulptūra. O kas į mus žvelgia centrinėje Vilniaus aikštėje? „Transformeris“, - tyliai šyptelėtų mūsų kompanionas filosofas N. Milerius, rašo „Respublika“.
„Sostinė visada turi pasakoti nacionalinį naratyvą, pasakojimą, kuris, savaime suprantama, yra ideologizuotas, - pradeda jis savo pasakojimą. - Vienas žmogus taikliai pastebėjo, kad Vilnius turbūt yra vienintelė Europos Sąjungos sostinė, neturinti tokio tautinio memorialinio naratyvo“.
Pasak filosofo, paminklai turi susimegzti į vieną mantrą. Jei išdėliotume visus juos vieną paskui kitą, turėtų susidėlioti vienas rišlus pasakojimas. Vilnius sudaro naratyvą, bet, deja, labai keistą.
Balandžių džiaugsmas
„Mano manymu, centrinė ideologinė Vilniaus ašis yra Gedimino prospektas ir tai, kas aplink jį. Valdovų rūmai tebus paminklas, nes kol kas apie funkcionalią pastato paskirtį nėra ko kalbėti. Gal jos ir nebus. Šalia yra keistas personažas, liaudyje vadinamas „transformeriu“ arba „girtu Gediminu“, nes pasviręs, nors turėtų sėdti ant žirgo, išsitiesęs, herojiška poza“, - šypteli N. Milerius ir žingsniuojame toliau.
Palikę Vilniaus įkūrėją, prieiname Lietuvos įkūrėją - Mindaugą. Stilistiškai jau visai kitokį. „Logikos yra: miesto įkūrėjas – šalies įkūrėjas, šalia valstybės simbolis - Valdovų rūmai. Bet stilistiškai jie visai nedera, kalba kitom kalbom, - pastebi filosofas. - Mano kolega, garbaus amžiaus grafikas Žibonkas Mikšys gyvena Paryžiuje. Kai pamatė Mindaugo paminklą (jis senas žmogus, neturi ko gėdytis, o mylimiausias jo žodis yra „šūdas“), jis ir sako: „Koks šūdas, kai apšiks balandžiai, kaip tą Mindaugą nuvalys?“
Kaip pridengti trūkumus
Palikę Mindaugą balandžiams, tęsiame mūsų kelionę. Štai Savivaldybės aikštė. Ir iki galo vis dar neužbaigtas paminklas Vincui Kudirkai. Ant postamento išlieta „Tautiška giesmė“, dar trūksta diodų, šviesų, čiurlenančio vandens ar panašių instaliacijų. Kokių, tiksliai niekas nežino.
„Tai vadinamasis gyvosios skulptūros principas. Šviesos ir vanduo neva sukurs gyvybę. Tai gerai - smagu, modernu. Ir tai tampa ypač aktualu, kai žmogus nėra tikras dėl skulptūrinio sprendimo, kai pati skulptūra nėra išraiškinga. Tada gali žaisti vandeniu, performansais. Bet, pavyzdžiui, su Mindaugu tai neturės visiškai nieko bendro. Su Gediminu – galbūt“, - pastebi N. Milerius. 2 psl. >
seiminija 2009-12-10 01:25
o kaip jie gali susikalbėti? kai save laiko aukštesniais už kitus, geresniais,...
Andriusv 2009-02-24 00:15
Puikus straipsnis. Bent jau jo iškeltos idėjos tai tikrai. Ačiū labai!