Naujienos
Asmeninio archyvo/LZ nuotr.
Prieš metus, sausio keturioliktąją, pilotuodamas malūnsparnį ELA žuvo legendinis Lietuvos lakūnas Vytautas Lapėnas. Šiandien, sausio 17-ąją, 17 valandą Vilniaus planetariume vyks V. Lapėno atminimo vakaras.
„Kai pradedi aplinkinį pasaulį tvarkyti pagal save, kitiems dalykams lieka daug mažiau laiko, - šią chrestomatijos vertą frazę V. Lapėnas ištarė, kai, sugrįžęs į gyvenimą po 1989 metų rugsėjo 19-ąją jį ištikusios baisios avarijos, kartą balsiai pamąstė, kodėl sunkų metą jam padėjo tiek daug žmonių, ir čia pat atsakė: - Pirmiausia dėl to, kad gerų žmonių yra daug“, rašo "Lietuvos žinios".
Kitą sykį, kai, aplankę kadaise per sklandytuvo avariją skaudžiai nukentėjusį panevėžietį Algį Gibą, išėjome į gatvę, Vytautas pratarė: „Kai žinau, kad geram žmogui negerai, man būna labai blogai“.
Paskui, kai jau po antros lemtingosios nelaimės bandžiau suprasti, kas jį darė V. Lapėnu, nė vienas mano kalbintas pilotas net neužsiminė, jog Vytas buvo fantastiškai talentingas lakūnas - net likęs be kairės kojos, be dešinės rankos pirštų sugebėjo iškovoti Europos čempionato sidabrą. Galbūt mano pašnekovams atrodė, kad kalbėti apie Vytautą kaip akrobatinio skraidymo didmeistrį iš tikrųjų neverta, nes tai per daug akivaizdu. Tačiau veikiausiai žmonės titulų nevardijo todėl, kad jo esybėje regėjo galingesnių net už didžiulį lakūno talentą dalykų.
„Ateik ant kelio“
Būdamas dar visiškas pyplys jis klausė varganai gyvenančios kaimo senelės, ar ši turinti pinigų. „Iš kur, vaikeli, galėčiau jų turėti?“ - klausimu atsakė močiutė. „Kai užaugsiu, būsiu lakūnas, - paguodė vaikas. - Tu ateik čia, ant kelio, aš atskrisiu ir išmesiu tau pinigų“.
Daugelis lakūnų prisimena tą sunkiai nusakomą lėktuvų ilgesį, kuris pasaulį dažniausiai sujaukia anksčiau negu meilė klasės draugei. Sunkiau suprasti, kaip vaikas galėjo taip anksti lėktuvus susieti su žmogiškumu, teisingesniu gyvenimu - tik ateik ant kelio...
Tas motyvas, sakytum, lydėjo Vytautą visą gyvenimą. Tik dalijosi jis ne vien pinigais, kaip buvo žadėjęs močiutei. Dalijosi išmintimi, talentu, gerumu. Kai, atitarnavęs desantininku, Vytautas pasirodė Vilniaus S. Dariaus ir S. Girėno aeroklube, jis iškart visiems krito į akis - kuklus, mandagus ir ne pagal metus išmintingas. Artimesni draugai žinojo, kad Vytas dar ir Rytų dvikovų meistras, ne tuščiai skaito visokius konfucijus, domisi medicina - dvasios pusiausvyrą jautei kiekviename žingsnyje.
Subtilus humoras
Po poros metų, 1982-aisiais, jį, jau Lietuvos čempioną, pakvietė į Sovietų Sąjungos rinktinės treniruočių stovyklą. Nuo tol iki pat nelaimės Kyviškėse Vytautas septynerius metus važinėjo skraidyti arba į Pamaskvę, arba į Kaukazo prieškalnėse plytintį Jesentukų aerodromą.
Tose stovyklose tarp lakūnų, nors neretai visiems tekdavo stovėti prie naujo kauburio, tvyrojo ir nematoma įtampa - kiekvienas troško patekti į pagrindinę komandą. Vieni stengėsi atrodyti ypač patikimi politiškai, kiti ieškojo kitokių būdų įtikti treneriams ir DOSAAF generolams. Kai kurie lakūnai atmosferai sovietų rinktinėje apibūdinti vartojo net lotynišką sentenciją: „Homo homini lupus est“ („Žmogus žmogui – vilkas“). 2 psl. >
Pasvalio zmones 2009-01-19 16:10
Nezinia kodel straipsnyje nutyleta, kad Vytautas Lapenas kiles nuo Pasvalio. Pasvalieciai juo...
rašytojams 2009-01-18 11:22
jei jau rašot apie Lapėną, tai nors pasiaiškinkit ką jis pilotavo. O jei neskiriate...
algis 2009-01-17 19:13
Kurapkai nesuprast Sakalo Skrydžio...