Naujienos
Viešojoje erdvėje emigracijos tema daug prirašyta ir nemažai prikalbėta. Bet, pasirodo, ši tema yra tiesiog neišsemiama. Siūlau pakalbėti apie emigracijos procesus kitu požiūriu.
Nors mūsų atgimusi valstybė jauna – sulaukusi tik pilnametystės amžiaus, tačiau tikslių duomenų apie emigracijos mastus jau neturime. Mokslininkai skaičiuoja, kad 1990–2006 metais iš Lietuvos emigravo apie 13–14 procentų piliečių. Šalies demografinė padėtis, darbo jėgos sumažėjimas, o po to prasidėjęs jos „importavimas“ iš trečiųjų šalių paskatino Vyriausybę parengti Ekonominės migracijos reguliavimo strategiją ir patvirtinti jos priemonių vykdymo planą. Migracijos procesuose pradėjome aiškiai skirti savų piliečių emigraciją nuo trečiųjų šalių piliečių imigracijos į Lietuvą, tačiau man atrodo, kad šioje srityje vis dar einame ieškojimų keliu, nors suformuoti stereotipai yra gajūs ir sunkiai įveikiami.
Tarptautiniame kontekste sąvoka „emigracija“ reiškia asmens išvykimą iš nuolatinės gyvenamosios vietos gyventi į kitą valstybę ir tai tiesiogiai siejama su išvykimo terminu. Lietuvoje turime vieną teisės aktą (tiesa, netiesioginį) – Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymą, kuris įpareigoja piliečius deklaruoti nuolatinės gyvenamosios vietos keitimą, kai išvykstama ilgesniam nei 6 mėnesių laikotarpiui. Ši nuostata taikoma ir išvykstant gyventi į kitą šalį. Taigi nuo pirmosios septinto išvykimo mėnesio dienos tokį išvykusį į užsienį asmenį jau vadiname emigrantu.
Tiesa, 2007 m. liepos 11 d. priimtas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 862/2007 dėl Bendrijos migracijos statistikos ir tarptautinės apsaugos statistikos <...>. Dokumentas visose ES šalyse narėse suvienodina išvykimo / atvykimo laikotarpį (12 mėnesių), kurį viršijus taikomos emigracijos ir imigracijos sąvokos, patikslina gyvenamosios vietos apibrėžimą („vieta, kurioje asmuo paprastai yra poilsio metu“). Taigi reglamente kalbama apie bendras migracijos rodiklių apskaitos taisykles, todėl jos, matyt, bus taikomos ne tik trečiųjų šalių piliečių, atvykusių į ES (išvykusių iš ES) šalių teritoriją, bet ir Lietuvos piliečių migracijos apskaitai. ES institucijoms pagal šiuos reikalavimus pirmą kartą bus pateikti 2009 m. duomenys ( tik 2010 metais).
Taigi iškyla keletas niuansų, į kuriuos, mano galva, būtina atsižvelgti. Visų pirma, kai kalbame apie Lietuvos piliečių migraciją, ją turime suprasti kaip vidinę (vykstančią šalies viduje) ir išorinę (už šalies ribų). Nustatant migracijos saldo rodiklį (išvykusieji – sugrįžusieji), imamas už šalies ribų išvykusių ir sugrįžusių piliečių skaičių skirtumas, skaičiuojamas 1 tūkst. Lietuvos gyventojų. Manyčiau, jog būtina atskirti trečiųjų šalių ir ES piliečių migracijos statistikos duomenis ES erdvėje, o prie vidinės migracijos srautų dabar reikėtų priskirti ne tik Lietuvos piliečių judėjimą valstybės viduje, bet ir išvykimą į ES šalis, taigi išorine migracija vadintume išvykimą /atvykimą/ į trečiąsias šalis. Pasvarstykime, ar ne per daug viską absoliutiname? Ar tikrai teisinga, kaip darome dabar, taip greitai pavadinti emigrantu žmogų, kuris galbūt visiškai nenusiteikęs išvykti į užsienį tikrai nuolat gyventi? Kol Lietuva nebuvo ES narė, kiekvieną Lietuvos pilietį, išvykusį į bet kurią užsienio šalį ilgiau nei 6 mėnesiams, galėjome pavadinti emigrantu. Taip jis buvo traktuojamas pagal visus numatytus požymius: nuolatinės gyvenamosios vietos keitimą, išvykimo terminą, leidimo gyventi ir dirbti užsienyje gavimą ir t. t. Tačiau situacija iš esmės pasikeitė, kai Lietuva tapo ES nare. Mes buvome priimti į šalių „klubą“, kurio teritorija yra bendra visiems jo nariams, kur galioja vienodos žaidimo taisyklės (teisės normos) bei sąlygos (laisvas asmenų, kapitalo, paslaugų bei prekių judėjimas). Už šios erdvės ribų (išorinių sienų) – jau kitas pasaulis. Ar galima, pavyzdžiui, emigrantu pavadinti Lietuvos piliečių jiems atstovauti išrinktą Europos Parlamento narį, kuris gyvena ir dirba Briuselyje ar Strasbūre, ir deklaravo savo išvykimą iš šalies? Studentą, išsilavinimo siekiantį 3–5 metus užsienyje, o jas baigus ketinantį grįžti į Tėvynę? O ar galima emigrantu pavadinti Lietuvos pilietį, tarptautiniame konkurse laimėjusį atranką dirbti ES struktūrose pagal darbo sutartį? Kyla ir kitas natūralus klausimas: o kuo gi minėti piliečiai skiriasi nuo tų, kurie dirba pagal darbo sutartis Airijoje, Anglijoje, Norvegijoje ar Vokietijoje? Taigi, kad niekuo. Gal skiriasi atlyginimų dydis, bet tik ne pats šio reiškinio turinys. 2 psl. >
tikras lietuvis 2009-01-24 18:17
Ir ką jis čia pasiūlė ? Kokia iš to nauda ? Juk tie , "laikinai išvykę " , nebevykdo...