E. Latėnaitė: „Buvimas tarp žmonių yra darbas“
„Knyga turi būti perskaityta, kad būtų užbaigta. Iki tol ji yra niekis“, - sako 22 m. aktorė Elžbieta Latėnaitė, netrukus jau galėsianti kam nors pasiūlyti paskaityti savo pirmąją knygą – „Apscihė“.
Elžbieta ilgai bijojo žmonių. O gal tiksliau - bijojo pokalbių. Kartais jai atrodo, kad tai - sunkiausiais darbas. Sukūrusi vaidmenį Eimunto Nekrošiaus režisuotame spektaklyje „Faustas“, ji pasislėpė Londone. Iš ten skraidydavo po Europą paskui „Faustą“, kartais grįždavo suvaidinti Rimo Tumino „Trijose seseryse“. Dar mąstė apie gyvenimą Maroke, kur greta - sniegynai, dykumos ir vanduo.
Be to, - net trys jai nežinomos kalbos: arabų, prancūzų ir ispanų. Elžbieta pagalvodavo ir apie humanitarinės pagalbos misiją Afrikos tolybėse. O iš tikrųjų savo klajonėse ieškojo namų ir artumo. Ironiška, bet visa tai rado tik maždaug po metų grįžusi čia, į Lietuvą. Ir tuomet suprato, kad tik kitas žmogus gali išmokyti būti žmogumi. Dabar ji mokosi būti, išgyventi minioje, kalbėti, o tai, ko nepasako, užrašo popieriuje, rašo „Respublika“.
„Kaip gimė tavo knyga?“ – „Gyvenimas“ pradėjo pokalbį su E. Latėnaite. O ji nustebo: „Tai neįmanomas klausimas! Nežinau, iš kur atsiranda poreikis kurti ar žudyti. Galbūt, jei man pakaktų pokalbių su žmonėmis, nebūtų knygos“.
Pasirinkusi vienatvę
- Rašyti tau lengviau nei kalbėti?
- Tai panašu į klausimą, nuo ko priklauso stačiakampio plotas: nuo ilgio ar nuo pločio?
- Bet ar lengvai gali pasakyti tai, kas kitam žmogui gal nelabai patiks, gal jį nuliūdins ar įskaudins?
- Jei tai tiesa, tuomet nesvarbu, ar tai jį nuliūdins. Aš bendrauju ne dėl žmogaus veido išraiškos. Bendrauju tam, kad pokalbis kur nors nuvestų. Ar lengva sakyti negražius dalykus? Kiek lengva gebėti reikšti pasigėrėjimą, tiek drąsu turi būti teigti kritiką. Mane tiesiog smaugdavo būnant tarp žmonių, persiimant jų mąstymo. Tik neseniai pradėjau to mokytis.
- Tau tiesiog nepatikdavo būti su žmonėmis? Nebuvo svarbu, ką jie galvoja?
- Negalima sakyti, kad nesvarbu. Tiesiog buvau linkusi į atsiskyrimą, o tai reiškia, kad man jie buvo labai svarbūs, gal net per daug. Kitaip tariant, tai, ką jie sukeldavo, ir pastūmėdavo į vienatvę.
Tinkamas laikas rašyti
- Ką sudėjai į savo knygą?
- Visišką subjektyvumą, koks sudėtas bet kurioje kitoje bet kieno kito knygoje. O kaip suprasti - ką sudėjai?
- Save, tai, ką matai aplink, savo išgyvenimus, sukurtas istorijas?
- Viskas tinka. Knyga turi būti skaitoma, kad būtų užbaigta. Iki tol ji niekis.
- Akivaizdu, kad nesi iš tų žmonių, kurie sako, kad rašo tik sau.
- Bet juk aš nešiau knygą į leidyklą!
- Kas yra Apsichė?
- Nežinau. Kas tik nori: gali būti vardas, galima šifruoti pažodžiui, paraidžiui, žodžio ar priešdėlio pėdsakais. Pamenu net vaikus vienas kitą taip vadinant – „apsichas“. Nemanau, kad reikia atrasti vieną reikšmę. Yra vardas ir tegu jis neša artimus ženklus. 2 psl. >
Naujienos






















seiminija 2009-12-11 22:43
man toks jausmas , kad kalbėjosi ne dvi, o trys - klausimus uždavinėjo viena, o tada aktorė...
seiminija 2009-12-11 22:40
tik jaunas žmogus negali pasakyti, kad bijo senatvės
netyčia 2009-01-27 18:00
Oi, nuostabus interviu. Net nežinau, kas labiau patiko - klausimai ar atsakymai. Valio abiem...