Tarp XIX ir XXI amžių 11

Jonas Jučas, Dalios Ibelhauptaitės, Cezaris Graužinis, Edgaras Montvidas, Užtat Montvidas, Liora Grodnikaitė, Dalia Ibelhauptaitė, Kaip XIX, Verteris, Istorijos, Verterio, Viirus, Šarlotę, Svynis Todas

11	Komentarai

Teksto dydis Spausdinti Persiųsti Pranešk klaidą

 

Kad ir kokia nepalanki kūrėjams būtų kultūros situacija, jie vis dar kuria, nepaisydami nei dabarties mokesčių, nei dar didesnių žadamų.

Kaip mėgdavo girtis buvęs kultūros ministras Jonas Jučas, šiandien menininkai skina užsieniuose laurus, ir taip mūsų kultūra klesti kaip niekada – tai jis vis kartodavo, tarsi pats būtų bent kiek prie tų laurų skynimo prisidėjęs. Tiesa, vienu metu jis (ar gal žurnalistė) pasiuntė menininkus verčiau skinti pomidorų. Dabartinis kultūros ministras dar pridėjo, kad menininkai galėtų įsigyti ir papildomą profesiją. Pirmiausia parodydamas tai savo pavyzdžiu. Bet jei menininkai imtų visus gydyti taip, kaip šiandien aktorius gydo kultūrą – pereitume, ko gero, prie sveikatos reformų srities.

Tiesą sakant, šios kiek „pritemptos“ paralelės atėjo į galvą tarsi grąžinant virtualią skolą  – per pernykštes Kalėdas matytą Dalios Ibelhauptaitės pastatytą Juleso Massnet operą „Verteris“. Bet paralelės atėjo be didesnių pastangų – ir ne vien todėl, kad dar vienas eksministras vėl linksminasi su vaikais įžanginėje scenoje, ir jo kurpiamas mielas seneliukas atrodo kur kas solidžiau  nei anuometiniai  jo bandymai atgaivinti-sugrąžinti nusipelniusio Lietuvos artisto vardus. Massnet statytoja pati pasiūlė tokias paraleles, jau kuris laikas įrodinėdama, jog puikiai susidoroja su savo antrąja profesija (ir pastaroji labai stipriai rungtyniauja su pirmąja): prodiuserės. Ne vien begaliniais viešųjų ryšių ir reklamos darbais (tos dienos vakare Kongresų rūmuose „buvo visi“ – nuo dabartinio užsienio reikalų ministro, tiksliau,  eksambasadoriaus JK) iki premjero – o juos visus gebėti prisikviesti iš tiesų yra verta pagarbos, ypač kai jie visi paskirai ir in corpore spjauna į kultūrą). Šalia įėjimo šampano ir programėlių, primenančių tikriausiai Verterio senelės albumus, visiems ant kėdžių buvo išdėliotos šiandien jau bankrutavusios „Istorijos“ su režisierės interviu – irgi gerai apgalvota akcija. Bet man kur kas įdomiau buvo „reklamos susikryžminimas“: „Verterio“ premjeros proga televizijos jau rodė būsimojo jos „blokbasterio“ – „Svynis Todas – demonas kirpėjas“ reklamą, nors spektaklis įvyks tik po poros mėnesių. Kas tai – normalus vakarietiškas („vestendiškas“?) apskaičiavimas ar nauja taktika krizės metu: lietuviai kuo toliau, tuo dažniau turės iš anksto apsispręsti, kada jiems rinktis kultūrą ir kiek jai leisti šeimos biudžeto. Todėl retoriškai klausiu – ar jau kas nors iš daugelio mūsų būsimųjų vadybininkų rašo diplominius darbus apie Dalios Ibelhauptaitės meno ir verslo santykių schemas?

„Verteris“ man pasirodė įdomus ir tuo, kad tai – tarsi miuziklas (nepabijosiu šio žodžio, nors muzikos istorikai jį ir paneigtų) Kalėdoms. Kruvinoji Kalėdų puota su dviem mirtimis – visai derama įžanga istorijai apie XIX a. hamburgerių karalių Svynį Todą.

Bet kai kiek paeini į šalį nuo meno organizavimo rinkos, naujasis produktas irgi atsisuka į tave kita puse.

Nežinau, už ką pelniau tokią garbę jau antrą spektaklį būti sodinamas kone tiesiai už režisierės, bet kaip tik šios kone iš sentimentalizmo epochos atėjusios savybės (drovumas? Nepatogu?) man padėjo bent jau pasilinksminti „Užburtojoje fleitoje“ (t. y. linksmintis ne dėl režisierės ir ypač dailininko sumanymų, o iš to, kas iš to gimdavo) ir neišeiti po pusės pirmojo „Verterio“ veiksmo. Na taip: pirmiausia sulaikė ir Peterio Mumfordo apšvietimo meistrystė, ir scenografo Jono Morrellio  scenovaizdis, primenantis ir abstrakčios tapybos milžinišką pano, ir  gebėjimą jį nuosekliai keisti pagal kompozitoriaus nuotaikų ir scenos intrigų užgaidas. Pilkų spalvų paletė keičiama tik apšvietimo dėka, bet taip pat klasikinio (jei raudona – tai lauk kraujo ar bent jau jo grėsmės, žalia, kiek žydra – svaja, pavasaris ir jausmų suvešėjimas: iš to gražiai šaipėsi Cezaris Graužinis savo „Viirus“ teatro spektaklyje „No return“ kalbėdamas apie Oklahomos teatrą ir jo aktorius – bet tikriausiai be šių klišių jau sunkiai įmanoma, kai scenoje herojus miršta bent  kartus). 2 psl. >