Naujienos
Vargu ar 2007 m. gruodžio mėnesį, kai Lisabonoje buvo pasirašinėjama naujoji Europos Sąjungos (ES) sutartis, kas manė, kad 2009 m. ji vis dar nebus ratifikuota ir jos įsigaliojimui kils vis naujos kliūtys.
Ši sutartis yra būtina pačiai ES, jos efektyviam funkcionavimui bei gebėjimui greitai reaguoti į vykstančius išorinius pokyčius. Pagaliau ji numato galimybę, kad tarptautinės politikos srityje ES kalbės vienu balsu, o ne atskirų valstybių balsais, kurių nuomonės dažnai būna skirtingos.
Galiausiai sutartis išplečia Europos Parlamento galias, kas gali padidinti žmonių pasitikėjimą parlamentu ir pritraukti juos dalyvauti eiliniuose rinkimuose.
Karti referendumų patirtis
ES turi karčios patirties, kai ir pirmo karto nepavykdavo ratifikuoti kurią nors sutartį. 1992 m. Danijoje nepavyko referendumas dėl Mastrichto sutarties, tačiau atsižvelgus į danų iškeltus pageidavimus, kurie buvo suformuluoti „Edinburgo“ susitarime, 1993 m. gegužės 18 d. sutartis gavo būtiną visuomenės palaikymą.
2001 m. Airijoje nepavyko referendumas dėl Nicos sutarties, kuri numatė naujų šalių, tarp jų ir Lietuvos, prisijungimą prie ES 2004 m. Airiai bijojo, kad Nicos sutartis sumažins mažųjų šalių įtaką priimant sprendimus, taip pat nerimavo dėl savo neutraliteto statuso išlikimo (kas, beje, pasikartojo ir 2008 m. žlugus referendumui dėl Lisabonos sutarties, airiai vėl pareikalavo, kad sutartyje būtu įtvirtintas jų neutralitetas).
Tačiau tiek Mastrichto, tiek Nicos sutarties ratifikavimo kliūtis buvo galima pašalinti. Kas ir buvo, atsižvelgus į Danijos ir Airijos pastabas, padaryta.
Skaudžiausią smūgį ES patyrė nepavykus 2004 m. referendumui dėl Europos Konstitucijos Olandijoje ir Prancūzijoje.
Nemaža dalis Olandijos gyventojų balsavo prieš Konstituciją, nes buvo nepatenkinti tuometinės Vyriausybės vykdoma politika. Kitaip sakant, pasinaudojo referendumu, kaip įrankiu išreiškiant savo protestą. Kita dalis gyventojų bijojo dėl galimos neigiamos ekonominės ar socialinės aplinkos pablogėjimo, kuri buvo siejama su didesniu migrantų srautu iš Rytų Europos ar Turkijos bei euro įvedimu.
Prancūzijoje taip pat daugiau vydavo ekonominės baimės, buvo teigiama, kad ES Konstitucija neatitiko Prancūzijos socialinio modelio vizijos, nemažos ugnies įpylė ir Prancūzijos Konstitucinio Teismo išvados, kad ES Konstitucija kirtosi su šalies Konstitucija.
Kaip bebūtu, bet du iš eilės žlugę referendumai galutinai palaidojo ES Konstituciją, o pati Bendrija atsidūrė politinėje krizėje.
Naujoji Lisabonos sutartis – senoji ES Konstitucija
Išeitis buvo rasta 2007 m., kai iniciatyvos ėmėsi tuo metu ES pirmininkavusi Vokietija. Iš esmės buvo paliktas tas pats senasis Konstitucijos tekstas iš jo išėmus visus teiginius apie Konstituciją – taip gimė Lisabonos, dar vadinama Reformų, sutartis.
Tai leido šią sutartį patvirtinti paprastesniu būdu, nerengiant referendumų, kaip buvo privaloma dėl ES Konstitucijos, o balsuojant parlamentuose, išskyrus Airiją, kurios Konstitucija numatė, kad bet kokie sprendimai dėl ES sutarčių turi būti priimami referendumo keliu. 2 psl. >
Straipsnis komentarų neturi.
Komentuok portalo balsas.lt straipsnius, parašyk daugiausiai komentarų ir laimėk leidyklų įsteigtus prizus kiekvieną savaitę.