Kuo blogiau, tuo geriau. Tokiais žodžiai prasideda ir tokiais pat baigiasi mūsų pokalbis su Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu režisieriumi, aktoriumi Kostu Smoriginu. Beje, kurio oficiali alga teatre siekia maždaug 1 tūkst. litų. Ir kuriam teko paaukoti sveikatą, nes, kaip ir kiekvienas, turėjo įsipareigojimų, kartais norėjo padėti draugams, su žmona pavakarieniauti restorane, galų gale nes nemokėjo ilsėtis ir mylėti savęs, rašo „Respublika“.
„Bet ką daryti jaunai šeimai, kaip jiems vaikus auginti?“ - pašiurpęs nuo to, kaip šiandien gyvename šalyje, kurią kadaise buvome apjuosę gyvu Baltijos keliu, už galvos griebiasi K. Smoriginas.
Ir iš tikrųjų - šiandien norisi tik griebtis už galvos ir verkti. Jei ne dėl pradangintų vertybių, tai dėl beprasmybės, kuri apima galvojant apie savo ateitį čia. Šalyje, kurią, nebijau prisipažinti, jau darosi sunku mylėti... Gal kitur būtų lengviau?
Bet Kostas stabdo: „Išvažiuoti reiškia „nusiplauti“ ir prarasti paskutinius likučius meilės ir patriotizmo. Ten bus geriau, šilčiau, ten sočiau pavalgysiu... Reikia sujudėti - čia kapokis ir eik su ta minia“.
Seimūnų cinizmas
Blogumas mobilizuoja, verčia ieškoti atsakymų į klausimus, kurie rūpi bet kuriam žmogui - nuo valkatos iki profesoriaus ar menininko, įsitikinęs K. Smoriginas.
„Respublikoje“ paskaitęs Justino Marcinkevičiaus, Sigito Gedos, Eimunto Nekrošiaus žodžius, aktorius sako supratęs, kad šie ilgisi to paties, ko ir jis. „Pažįstu vieną žmogų, už kurį galiu laiduoti, - tai Remigijus Vilkaitis, mano bendrakursis, kultūros ministras, labai padorus žmogus. Manau, dėl to jam bus labai sunku. 17 m. kartu praleidome vaidindami „Kvadratą“, 317 spektaklių... O visa kita „chebra“ taip atitrūko nuo mūsų. Nežinau, ar Valinskas sutikęs mane dar pasisveikintų. Tikiuosi“, - mintimis dalijasi K. Smoriginas.
Prieš išvažiuodamas į vieną kelionę, per minėjimą, skirtą Sausio 13-osios aukoms atminti, K. Smoriginas pamena lyg netyčia tarstelėjęs kitam geram bičiuliui Užupio respublikos prezidentui Romui Lileikiui:
„Kada mes taip eisim?“ Prikarksėjo... Po kelių dienų prie Seimo jau būriavosi protestuotojai. Gal tai ir buvo kieno nors provokacija, svarsto Kostas, bet juk akivaizdu, kad visuomenė vis dėlto sukunkuliavo.
„Pirmasis signalas buvo mokytojų streikas. Nors ir bandė gesinti, jis vis tiek įvyko. Tada sakiau, kad pavydžiu mokytojams drąsos. Artistųnedaug - gal kokie 500. Be to, artisto darbas kolektyvinis, o mąstymas - individualus. Jis tingus iš prigimties. Atlikdamas vaidmenį - talentingas, gyvenime dažnai turi kompleksų, bėdų, nelaimių, alkoholio problemą, kurią aš, neslėpsiu, irgi turėjau, - kalba K. Smoriginas. – Bet ateina momentas, kai riba būna peržengta. Net ir tai, kad seimūnai 15 proc. susimažino atlyginimus. Tai jau yra cinizmas“.
„Gėda, gėda, gėda“
„Žmonių apatija. Tai mane labiausiai gąsdina. Numoja ranka - aš nieko negaliu padaryti. O kas, jei ne tu? - klausia aktorius. - Pradėk. Bent jau pasakyk tiesą. Pirmiausia sau. Paskui savo draugui, kuris vagia iš biudžeto. Tada tam, kuris nemoka mokesčių. Tai jau bus žingsnelis. Bet jie numoja ranka. Todėl ta inteligentija ir yra tokia pavojinga. Nes jai lyg ir „ne fasonas“, neinteligentiška kovoti... O tie ponai - kiek jie gali vogti? Aišku, jeigu vagia giminėms, tuntais, tada galo niekada nebus. Bet kodėl nukenčia tik smulkios žuvytės, piranijos - ne?“ 2 psl. >
Naujienos






















seiminija 2009-12-12 23:56
už tokį Smoriginą, Marcinkevičių, Sają žmonės balsuotų su džiaugsmu širdyje
seiminija 2009-12-12 23:55
kartais jų taiklus žodis būna labai reiklaingas, Seime jie bnet vietą užimtų... tegu nieko...
seiminija 2009-12-12 23:54
paskaitai kai kurių menininkų protingas mintis ir galvoje sukas klausimas, kodėl jie neina į...
seiminija 2009-12-12 23:52
jeigu visiems tie milijonai, išleisti minėti kultuos sostinės metus, kodėl neiko nesako...