Naujienos
Taip vadinosi vienas gražiausių „Supertramp“ 1975 m. albumų, kurio dainų žodžiai ne tiek jau buvo svarbūs ar konceptualūs prieš nuostabią muziką.
Bet šiandien jau galima – dėl vieno magiško ir pateisinančio visus veiksmus žodžio „krizė“ cituoti jo „Muilinę operą“ („A Soapbox Opera“): „Tėve Vašingtonai, tu viską supainiojai, surinkdamas nusidėjėlius į vieną skardinę taurę.“ Todėl šiandien, kalbėdami apie dažnai girdimą ne vien visuotinę, bet daugeliu atvejų – kultūros krizę, turėtume pirmiausia išsiaiškinti, kokia mus ji ištiko, o jau tada pabandyti atsakyti į tą chrestomatinį „ką daryti“ arba kaip laikytis kultūros krizės atveju kūrybos žmonėms.
Taigi, pirmiausia: krizė ištiko ne kultūrą ar kūrybą – šios ateina ir praeina kasdien, vieną dieną sukuriant puikią dainą, kitą dieną sėdint be įkvėpimo. Krizė ištiko valstybinę kultūros palaikymo sferą ir kultūros bei kūrybos žmonių finansavimo modelį. Ir tai ne vienos dienos ar mėnesio įvykis, o tiesiog gerokai paaštrėjęs ligos simptomas.
Susidėję keletas faktorių tiesiog išklibino nuostatas, beje, niekada nebuvusias tvirtas ir be priekaištų, tik jau tapusias įprasta kasdienybe: kultūros sistemos finansavimo netolygumus ir įstatymų painiavas, mokesčių lengvatas ir jų naikinimą, kultūros strategiją ir jos akivaizdžią stoką per visą nepriklausomybės laikotarpį; o čia dar įsipainiojo valdžių kaita ir būsima kova dėl prezidento (t. y. dar vienos valdžios) vietos ir VEKS kaip proginis įvykis.
Bet kadangi mes mąstome progomis ir priešokiais (nes nėra jokios kultūros strategijos ir viskas „prisimenama“ tik dėl tų progų), todėl „staiga“ ir išlenda aibės nesusipratimų, kurie vėliau eskaluojami, išdidinami ir susipainioja ar supainiojami, migruoja į kitus minėtus faktorius ar net ištisas sferas. Todėl logiška, kad žiniasklaidoje pagal užsakymus ar netyčia ima rastis medicininės ir kriminogeninės retorikos pavyzdžių apie trūkusius pūlinius ant kultūros (o tiksliau – valstybės) paliegusio kūnelio, apie vagis ir nusikaltėlius a priori, kaip karo lauko teisme. Retorika pavirto ir bet koks judesys, daromas dėl bet ko kito, o tiksliau – dėl pozicijų ir valdžios. Tebeskambantis ir dar skambėsiantis „Vilniaus – Europos kultūros sostinės 2009“ programos atvejis nėra išskirtinis. Jį išversčiau taip: Lietuvai tarptautiniu mastu buvo suteikta proga, beveik nemokamas reklaminis skydas pagarsinti šalį ir įtvirtinti jos vardą tiek politiniu, tiek visuomenės bei ekonomikos lygiu, bet tuo nebuvo pasinaudota. Priešingai, buvo pasinaudota (panaudota?) valdžios negebėjimu surengti šią reklaminę kampaniją, iš kurios būtų buvę neabejotinos naudos visiems, nuo pačios šalies vardo ir įvairių įplaukų į biudžetą iki jos piliečių, pamačiusių įdomesnių nei įprasta kultūros įvykių. Ar norite pasakyti, kad užstrigome tik ties kokiais 20 ml. Lt, kad tai yra reikšmingi pinigai valstybei, nuolatos besitaškančiai į šalis šimtais milijonų? Ne pinigai čia svarbiausia, bet jau būsimais šimtais ir tūkstančiais milijonų matuosimas prestižas, kurį kažkam visgi pavyko pakirsti. Šiandien įvykiai gęsta vienas po kito (nebebus mažiausiai vieno Eimunto Nekrošiaus spektaklio, keleto festivalių), o ir šalies vardas tarptautiniu mastu yra suterštas. Už tai galima dėkoti tik sau patiems (tiksliau taip pat – visoms valdžioms), taip ir nesugebėjusiems per visą nepriklausomybės laikotarpį sukurti patikimesnės kultūros reguliavimo sistemos bei jos principų. Šiandien tema toliau eskaluojama, nes kultūra, pasirodo, yra tinkamas, jei ne pats geriausias laukas diskredituoti šalį tarptautiniu mastu: jis tinka ir kiršinti atskiras visuomenės dalis (žr. „Respublikos“ tekstus, kur sportininkai kalba apie moratoriumo kultūros renginiams būtinybę – ar kultūrininkai turėtų atsilyginti tuo pačiu dėl olimpiadų ir nacionalinių stadionų?), tinka ir imtis „globoti“ kultūrą kaip kokiems mesijams. Audronis Liuga teisingai rašė apie tai, jog kultūra tapo „privačiu reikalu“, turėdamas omeny kultūros renginių organizatorius; deja, yra dar blogiau, nes kultūra bei atskiri jos renginiai tampa atskiru ir privačiu politikų reikalu – nuo bandančių ją „gelbėti“ (sakykime, peržiūrint įvairius projektus kaip dar vieniems ekspertams) iki bandančių sodinti į atitinkamus postus savus žmones, t. y. ieškant galimybių atsirėžti sau rinkos dalį (tai vyko ir vyksta nuolatos). 2 psl. >
raivo pommer 2009-03-19 00:38
Raivo Pommerraimo1@hot.eeWirtschaftkriseDer Einbruch bei den deutschen Exporten lässt die...
raivo pommer-eesti 2009-03-18 16:34
Raivo Pommerraimo1@hot.eeDie italienische Grosbank kriseDie italienische Großbank UniCredit will...
vienas audroniu 2009-02-08 13:48
jei parodysite, kur tie 2 x 9 mln. padeti, kurioj programos vietoj irasyti - tuoj pat leksim ju...
Mielam 2009-02-06 23:16
gaila, tik dabar perskaičiau. Ar nebijote teisme atsidurti už šmeižtą (nes anonimiškumas...