Naujienos
Klaipėdos dramos teatro aktoriui Vytautui Anužiui skambinau todėl, kad prieš daug metų man, tada dar mažai mergaitei, jis parašė tokį paprastą palinkėjimą: „Man atrodo, kad labai svarbu nors truputį idealizmo savyje išlaikyti. Kaip bebūtų sunku gyvenime, tai padeda“.
Tada nelabai supratau, ką reiškia žodis „idealizmas“, bet kažkodėl tą lapelį iki šiol išsaugojau. O Vytauto Anužio pavardė man visada primena kažką šviesaus ir doro. Gal todėl ir skambinau jam – giliai širdyje tikėdamasi, kad jis ir vėl, neprašomas, pakartos tuos žodžius. Ir pakartojo - beveik tą patį, tik kiek kitaip, rašo „Respublika“.
Teatras praranda kartą
Turbūt tik idealizmas dabar ir padeda Klaipėdos dramos teatro žmonėms kurti. Juk pats teatras jau trečius metus uždarytas remontui. Ir pabaigos dar tikrai nesimato.
„Kartais pagalvoji - na, kuriems galams reikalinga ta Kultūros ministerija, jei nėra jos valios surasti stabilaus laiko ir vietos, kur būtų galima vaidinti mūsų teatro spektaklius? Jeigu kiekvieną kartą turi susitikti ir kirstis kitų salių savininkai ir mūsų teatro vadovybė, kuri lyg ištiesusi ranką eina ir maldauja išmaldos, kad leistų vaidinti spektaklį... Tai yra nenormalu, - kalba V. Anužis. - Repetuoti dar surandame kažkokias patalpas, bet vaidinti yra tik trys galimos salės ir kiekviena jų turi savo darbų, skaitytis su mumis nenori, galima juos suprasti. Todėl ir kalbu apie tų mūsų kultūros vadų, kurie turėtų mus apginti ir mums padėti išgyventi šitą laikotarpį, poziciją“.
Skurdinti kuriantį žmogų galima iki tam tikros ribos. Paskui tai jau nebe skurdinimas, o tiesiog užmušimas, teigia V. Anužis. Tam tikrų ribų peržengti negalima. Deja, kartais atrodo, kad tos ribos taip smarkiai išbluko... „Manau, biurokratai to nesupranta, nes vadovaujančių žmonių išsilavinimas labai skurdus. Norisi tikėti, kad bus geriau, o ne blogiau, nei buvo ar galėtų būti. Gal kartais mums tiesiog pritrunka kantrybės išlaukti“, - svarsto V. Anužis.
Aktoriui, o ir visai klaipėdiečių teatro bendruomenei, apmaudu, kad taip keistai pasiskirstę šiandienos prioritetai. Juk Klaipėdos dramos teatras - vienas svarbiausių (ir ne tik pajūrio regiono) kultūros židinių - kenčia ne tik dėl „prašytojo“ vaidmens. Teatras praranda jaunąją žiūrovų kartą. Tą, kurią kaip tik dabar pamažu turėtų jaukintis, pratinti, supažindinti.
„Ta žiūrovų atkarpa jau iškrenta, tam tikros amžiaus grupės nebebus. Daug nuostolių, kurie žmogui, neišmanančiam teatro, neatrodo svarbūs. Galvoja: ką jie čia, menininkai, per daug emocionalūs, va ir šūkauja... O kaip įprastai, labiausiai nukenčia tie, kurie yra toje idealistinėje, ne materialistinėje pusėje“, - apmaudu V. Anužiui.
Išeitis visada yra
Užbėgsiu pokalbiui už akių: mums jau atsisveikinant V. Anužis prisiminė dar vieną svarbų dalyką: kai užsiveria vienas kelias, kažkur kitur pradeda tiestis kitas. Štai ir dabar aktorius dalyvauja bendrame Kauno ir Rygos dramos teatrų projekte - režisieriaus Rolando Atkočiūno statomame „Marmure“ pagal Josifo Brodskio pjesę. Taip pat stato Čechovo vodevilius su jau trečiu latvių vaidybos kursu Klaipėdos universitete. 2 psl. >
seiminija 2009-12-13 20:57
tai tik menininkai taip mano, kad už pinigus yra brangesnių dalykų.
seiminija 2009-12-13 20:56
matai - ne VIlnius ir nepamneu... neišsireklmavės per tv žmogus.
seiminija 2009-12-13 20:55
gaila, kd nėra nuotraukos, nes iš pavardės nepamneu šito žmogaus...
Raimundas 2009-10-25 10:53
Vakar,t.y. 2009.10.24 diena, Kaune ziurejau Klaipedos dramos teatro spektakli "Vakariene su...