Tautinė politika rusiškai 6 (Erziai ir mokšiai) 35

Mordovijos ASSR, Mokšijos ASSR, Rusijos SFSR, Mordovija

35	Komentarai

Teksto dydis Spausdinti Persiųsti Pranešk klaidą

Kaip jau minėjau ankstesnėse ciklo dalyse, bijodama pavergtų tautų sąmonėjimo ir numanomo jų pasipriešinimo vykdytam (ir dabar tebevykdomam) nutautinimui, Rusijos valdžia praktikavo (ir dabar praktikuoja) ne tik jų skaldymo, bet ir dirbtinio tautų „vienijimo“ politiką, kai skirtingomis kalbomis kalbančios ir skirtingą savimonę bei skirtingus savivardžius (etnonimus) turinčios tautos buvo skelbiamos vieninga tauta.

Viena didžiausių iš tokių dirbtinai sukonstruotų „ tautų “ Rusijoje yra „mordviai“, tiksliau jų vardu vadinamos dvi – erzių ir mokšių – tautos. Mokšiai gyvena Mordovijos autonomijos („respublikos“) pietvakariuose, o erziai – šios autonomijos šiaurrytinėje dalyje. Rusiška statistika nefiksuoja erzių ir mokšių skaičiaus atskirai, tačiau tyrinėtojai mano, kad erziai sudaro maždaug du trečdalius, o mokšiai – apie trečdalį visų statistinių „mordvių“. Pažymėtina, kad didesnė dalis erzių ir mokšių tautų etninės teritorijos liko už Mordovijos autonomijos ribų ir buvo įjungta į „rusiškų“ sričių sudėtį. Negalima teigti, kad „ mordvių“ tautovardis yra dirbtinis arba niekad neegzistavęs. Panaši šaknis užfiksuota ir kitų rytų finų ir ugrų tautų etnonimuose – „komimort “ (komiai), „udmort “ (udmurtai), „ mari“ (mariai), „ muroma“ bei „meria“ (išnykusios finų tautos, iki XIII a. gyvenusios Vidurio Rusijoje), ir „magyar“ (skaityti „ madjar “ – vengrai). Tai reiškia, kad senovės ugrofinai „mard/ madr“ vardu vadino jiems suprantamomis, giminingomis kalbomis (tarmėmis) kalbėjusius žmonės , o pats žodis turėjęs reikšti tiesiog „žmones“. Iki šiol daugelio tautelių ir genčių savivardžiai reiškia „žmones“ arba „tikrus žmones“, taip išskiriant juos iš visų kitų, neva „netikrų“ žmonių. Geriausias pavyzdys – slavų tautų bendras savivardis „slovianie“, kilęs iš žodžio „slovo“ („žodis“) ir reiškiantis „žodžiais (t.y. suprantamai) kalbantys žmonės“. „Suprantamai kalbantiems“ žmonėms buvo priešpastatomi „nesuprantamai kalbantys“ arba „nebyliai“ – „niemcy“ (iš žodžio „niemoj/niemy“ – „nebylys“).

Bet grįžkime prie erzių ir mokšių etninės istorijos. Iki V - VI amžių jie iš tikrųjų sudarė vieningą tautą ir kalbėjo ta pačia kalba, tačiau vėliau dėl skirtingų vidinių ir išorinių priežasčių iš vieningos mordvių tautos pradėjo formuotis atskiros erzių ir mokšių tautos, o iš vieningos mordvių kalbos – atskiros erzių ir mokšių kalbos. Manoma, kad artimi erzių ir mokšių giminaičiai buvo taip pat muromai ir meščiorai, ištirpę rusų kolonistų bangose dar XI – XIII a. Kitaip sakant, vieninga mordvių tauta (turėtume sakyti „senovės mordvių“, nors kitokios – „ dabartinės “ mordvių tautos tiesiog nėra) nustojo egzistavusi jau prieš pusantro tūkstančio metų. Nenuostabu, kad šiuo metu žodžiai „mordviai“ („mordva“) ir „Mordovija“ išliko tik rusų kalboje – patys čiabuviai savo autonomiją vadina „Erzian‘ – Mokšan‘ “ (erziškai) ir „Erzėn‘ – Mokšėn‘ “ (mokšiškai). Dabartinės erzių ir mokšių kalbos yra tiek nutolusios viena nuo kitos, kad jomis kalbantys žmonės susišneka tarpusavyje tik rusiškai. Įdomu, kad istorinėse dainose, užrašytose rusų kalba Riazanės srityje XX a.pirmojo je pusėje, minimos „litvos ir mordvos“ kovos. Galimas dalykas, kad taip jose atsispindi dar priešistoriniai baltų ir rytinių finų genčių kontaktai (Pamaskvyje prie dabartinio Možaisko miesto gyveno baltai galindai, o šiek tiek į pietryčius nuo jų – finai muromai ir meščiorai), bet greičiausiai tai – jau XIV a. įvykių, kai Lietuva buvo prisijungusi Riazanės žemę, atspindys. Rusų įkurtą Riazanės miestą lietuviai prisijungė, tačiau greta gyvenusių erzių („mordvių“) žemių – jau nebe... Dar po tūkstančio metų po mordvių protautės ir prokalbės skilimo – XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje erzių ir mokšių žemės buvo užkariautos rusų, kurie pabandė atversti juos į stačiatikybę (formaliai tokiais erziai ir mokšiai tapo XVIII a. viduryje, nors senos pagoniškos apeigos ir tradicijos išliko iki mūsų laikų). Atitinkamai vietoje senos piktografinės rašto sistemos, kurią naudojo erziai ir mokšiai („sermat“ arba „teškst“), XVIII a. atsirado jų raštija „kirilicos“ pagrindu (nors pirmas iš mokšių kalbos paminklas buvo sukurtas dar XVII a. pabaigoje lotyniškais rašmenimis). Kadangi erzių ir mokšių žemės buvo labai arti gyvybinių Maskvos valstybės centrų, nuo pat jų prijungimo prasidėjo masinė rusiška šių teritorijų kolonizacija, o nuo XIX a. – ir pačių erzių bei mokšių rusifikacija. Spaudžiami rusų, erziai ir mokšiai buvo priversti keltis į rytus – į retai gyvenamus plotus už Volgos, pietų Urale, pietvakarių Sibire ir šiaurės Kazachijoje . Daugelyje vietovių ankstesnius krašto gyventojus priminė tik senieji vietovardžiai – Riazanė, Arzamasas (plg. su erzių savivardžiu „erzian“), Penza, Inza. Tautinę erzių ir mokšių kultūrą ir jų gimtasias kalbas bandė gaivinti XIX a. pabaigoje susiformavusi jauna jų inteligentija. Erzių ir mokšių tautiniai sąjūdžiai sustiprėjo XX a. p radžioje, ypač prasidėjus Rusijos imperijos byrėjimo procesui. Didelę įtaką jiems darė brandus kaimynų totorių tautinis sąjūdis ir politinės permainos, vykusios pas erzių ir mokšių giminaičius prie Baltijos krantų – Estijoje ir Suomijoje. Deja, politinės aplinkybės nebuvo palankios, dėl ko nepavyko sukurti nei atskirų erzių ir mokšių valstybių, nei jų federacijos su kitomis Pavolgio ir Uralo tautomis. Pilietinį karą Rusijoje laimėję bolševikai, siekdami pažaboti pavergtų tautų pasipriešinimo judėjimą, pradėjo steigti nepriklausomų valstybių tariamus pakaitalus – vadinamąsias tautines autonomijas. Taip 1930 metais buvo įsteigta ir Mordovijos autonominė sritis (1934 metais pertvarkyta į ASSR). Pažymėtina, kad taip pat, kaip ir Rusijos imperijos laikais, komunistinė Maskvos valdžia atsisakė pripažinti realiai egzistuojančias erzių ir mokšių tautas ir toliau traktavo jas kaip įsivaizduojamos “mordvių ” tautos etnografines grupes . Didesnė dalis jų etninės teritorijos buvo įjungta į vadinamųjų “rusiškų” sričių (Nižnij Novgorodo , Samaros , Uljanovsko , Penzos ir Riazanės) sudėtį, tačiau ir pačioje Mordovijos autonomijoje jie šiuo metu sudaro tik trečdalį visų jos gyventojų. Tokiu būdu beveik trys ketvirtadaliai erzių ir mokšių atsidūrė už “savo” autonomijos ribų - srityse , kuriose jie neturi jokių sąlygų puoselėti savo tautiškumą. Nepalankios etnokultūrinės ir etnopolitinės raidos sąlygos privedė prie to, kad erziai ir mokšiai (taip pat statistiniai karelai, aptarti pirmoje šio straipsnių ciklo dalyje) yra vienintelės Rusijos tautos, kurių skaičius jau ilgą laiką ne auga, o mažėja. 2 psl. >