Naujienos
„Pragaras“ (Luca del Pia nuotr.)
Vasario 20 ir 21 dienomis Vilniuje matysime naują italų režisieriaus ir scenografo Romeo Castellucci darbą – trilogiją pagal Dantės Aligjerio „Dieviškąją komediją“.
Nacionalinio dramos teatro scenoje bus suvaidinta pirmoji trilogijos dalis, „Pragaras“, antrosios dalies – „Skaistyklos“ – videoįrašą vasario 21 d. 14 val. „Meno forte“ savo įžanga palydės pats R. Castellucci, o Šiuolaikinio meno centre veiks instaliacija „Rojus“ (vasario 18-21 dienomis).
Gastroles pristato Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos 2009“ ir nacionalinė programa „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“.
Šis garsaus italų režisieriaus ir jo trupės Socìetas Raffaello Sanzio kūrinys pirmą kartą buvo parodytas 2008-ųjų liepą – juo atidarytas garsusis Avinjono teatro festivalis.
„Pragaras“ (Luca del Pia nuotr.)
„Pragaras“, kurį gyvai matysime Vilniuje, buvo sukurtas specialiai Avinjono Popiežių rūmų Garbės kiemo scenai po atviru dangum, daug dėmesio skiriant eksperimentiniam apšvietimui, garso ir vaizdo technologijoms, specialių savaeigių mašinų naudojimui. Vėliau spektaklis buvo pritaikytas tradicinei scenai, tačiau išliko ne mažiau sudėtingas: jame dalyvauja būrys įvairaus amžiaus statistų (Nacionalinio scenoje matysite vilniečius) ir specialiai apmokyti gyvūnai.
Paprasta nebus ir žiūrovams, pirmą kartą susidūrusiems su Romeo Castelluci ir jo trupės Socìetas Raffaello Sanzio kuriamu teatru. Tikėtina, kad italų spektaklis žiūrovus paakins sau patiems iš naujo įvardyti, ką jie laiko teatru ir, ar sutinka tam, ką matė, priskirti teatro vardą, o jei taip – kokio teatro.
Vargu, ar žiūrovams kilę klausimai dėl teatro meno prigimties ir raiškos priemonių papiktintų ir patį R.Castellucci (g. 1960), 1981 metais nedideliame Italijos mieste Čezenoje kartu su Chiara Guidi (g. 1960) ir seserim Claudia Castellucci (g. 1958) įkūrusį trupę Socìetas Raffaello Sanzio. Visi trys menininkai atėjo į teatrą po vizualiųjų menų studijų (pats Romeo Castellucci baigė tapybą ir scenografiją) ir nuo pat trupės veiklos pradžios ėmėsi pačios teatro sampratos revizijos.
Romeo Castellucci ir jo bendraminčiai teatrą laiko menu, galinčiu apjungti įvairias meno rūšis ir turinčiu tiesiogiai kreiptis į visus pojūčius, kalbinti žmogaus psichiką įvairiausiais būdais. Netgi apeinant kalbą. Trupės kūryboje buvo laikotarpis, kai jie atvirai sukilo prieš klasikinę tragediją, kaip literatūrinio teatro ištakas, nes toks teatras, anot jų, apmalšina labiausiai trikdančius žmogiškus poreikius per analizę, atsietą nuo emocijų.
Nuo pat veiklos pradžios Socìetas Raffaello Sanzio kūryboje ryškėjo nuostata, atmetanti literatūros pirmumą teatro mene ir įsitikinimas, kad sudėtingos vaizdo ir garso sistemos pačios geba kurti scenos kūrinio dramaturgiją. Romeo Castelluccio, režisieriaus ir scenografo spektakliams būdinga savita, paradoksali ikonografija ir tokia pati logika, panardinanti į spektaklio vyksmą lyg į sapną. Trupės pavadinime esantis vieno trijų garsiausių italų renesanso meistrų Rafaelio vardas netiesiogiai kalba apie įtampą, kylančią tarp kūrinio formos išbaigtumo, tobulumo, ir nerimo, tvyrančio atramos taškus prarandančiame pasaulyje – šie bruožai ženklina visą Socìetas Raffaello Sanzio kūrybą. 2 psl. >
Straipsnis komentarų neturi.
Komentuok portalo balsas.lt straipsnius, parašyk daugiausiai komentarų ir laimėk leidyklų įsteigtus prizus kiekvieną savaitę.