Gerai apmokamas patriotizmas 45

Vidmantas Martikonis, Tadas Gutauskas, Gintaras Sodeika, Juozas Širvinskas, Andriaus Kubiliaus, Aukštos Kėdės, Ir Kėdė, Arvydas Šliogeris, Vilnojos, Arkos

45	Komentarai

Teksto dydis Spausdinti Persiųsti Pranešk klaidą

 

Nuostata kaip drebantis nieko gero per gyvenimą neatlikusiojo balsas:  ką nors palikti po savęs. Ir jau nesvarbu, ką – bloga ar gera, svarbu – palikti.

Visiškai priešingas samurajiškam, dzenbudistiškajam: gyvenimą praeiti taip, kad kuo mažiau pripėduotum. Ne, mūsų gyvenimo credo remiasi kažkokiais matininkams artimais instrumentais: įkalti stulpą. Apsitverti. Atsižymėti taip, kad ateities kartos iš tolo apeitų. Pastatyti dangoraižį, mauzoliejų, skulptūrą. O jei dar išpultų kokios nors metinės, solidūs jubiliejai – tai bent dvi ar tris skulptūras, pageidautina, su Vyčiu viršūnėje. Nors, kartais rodosi, ne jubiliejui jos skiramos, ne jubiliatui, o sau pačiam, skulptūros sumanytojui, per jubiliatą atsižymėti.

Nesidievažiju, gal tokie pasiryžimai išties kupini patriotizmo – tik kaip tai pamatuosi? Bet ima regėtis, kad šiais, Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio metais, per skulptūras galime net gyvo žmogaus nepamatyti. Kai kuriais atvejais – jau nepamatome, nes kai kurie projektai rodosi skirti tikrai ne jam, ne jo estetiniam ar kitokiam skoniui lavinti, ne patriotiniam jausmui kelti ar vietai papuošti. Greičiau vietai užimti savo reikšminga asmenybe. Ir būtų visai logiškas šūkis „Lietuvos tūkstantmečiui – 1000 skulptūrų“. Bent jau skulptoriai visi būtų patenkinti ir neaiškių koknkursų išvengtume.

Nes dabar Lietuvos vardo 1000-čiui jau imasi paminklą statyti Marijampolė, savą ir privatų tūkstantmetį po surengto konkurso atšvęs Vidmantas Martikonis „Vilnojos“ parke. Šalia Vilniuje pabaigtų (tikėsimės) Valdovų rūmų, taikytų taip pat 1000-mečiui, nelauktai atsiras dar viena skulptūra – Tado Gutausko verpstės formos „Vienybės medis“ Vingio parke. Dar – be tūkstantmečio paminėjimo projekto preambulėse – Baltieji Vilniaus stulpai, žymintys senąsias miesto ribas. Ir dar Lukiškių aikštės su paminklu joje (ar be paminklo) projektas. Ir dar kažko tikrai nepaminėjau.

Vienur bus surašyti svarbių Lietuvai žmonių vardai, kitur – paminklui aukojančių kraštiečių ir dosnių verslininkų, kiti gal apsieis tik su keletu simbolių, išreikšiančių viską, kas grynai ir tik lietuviška, ir jokiam svetimšaliui (šiukštu dar ir plastikos meno specialistui) nesuvokiama. Bet, kaip sakėme šios Neprigulimybės pradžioje – esame unikalūs, originalūs, ir tuo didžiuokimės, tai ir rodykime pasauliui.

Vieni projektai keliavo per griežtas komisijas, kiti – per dar griežtesnes ir net jų specialistais buvo suabejota (ilga ir kreiva kaip vamzdis Vlado Urbanavičiaus vamzdžio, atsiprašau, „Arkos“, odisėja). Treti buvo tiesiog palaiminti nežinia kaip.

Skulptūra nėra laikinas statinys, kad ir buvo nuspręsta kai kurias jų statyti tik laikinai (bet žinome, nieko amžinesnio nėra už laikinumą). Už jų gali užkliūti, jos daužo kojas, jas reikia apeiti, už jų kliūna akys. T.y. jos visaip kaip savo buvimu mus auklėja, kreipia mūsų kelią link ar nuo jų ne menkiau nei architektūros statiniai. Bet jos, dar nepastatytos, jau gali kliūti vien tuo, kad joms naudojami vieši, t.y. mūsų pinigai (čia privačiam parkui to neprikiši, be to, skulptūrų parkas tam ir skirtas, kad ten matytume meną tikėtose erdvėse). Tie patys mums šiandien visur taip kliūvantys milijonai. Todėl net milijonas, išleistas skandalingajam Björk koncertui, šiame kontekste man regisi prasmingesnis tuo, kad po jo neliko jokių materialių pėdsakų. 2 psl. >