Naujienos
Ruslano Kondratjevo nuotr.
Štai jau lygiai dešimtmetis, kai vasario viduryje galiu nerašyti jokių tekstų, o tik rinkti copy / paste kombinacijas. Kažkaip viskas sutapo – šiemet vyko 10-oji Vilniaus knygų mugė, o aš su draugais prieš dešimtmetį pradėjome leisti žurnalą apie skaitmeninį pasaulį.
Ši kombinacija – technologijos, knygos ir mano humanitarinis išsilavinimas – kiekvieną vasarį man atnešdavo neišvengiamą, ir, kaip vėliau paaiškėjo, tradicinį klausimą – kada internetas (ar tiesiog kompiuterizacija) sunaikins knygas?
Visą laiką turėjau įtarimą, kad klausimo formuluotojai, sakydami žodį „knyga“, iš tikro taria „Knyga“, „Literatūra“, „Kultūra“, „Tėvynė“, „Likimas“ ir „Išlikimas“. Aš atsakydavau, kad knyga tėra turinio nešiklis (kuris, beje, neišnyks), o štai jos turinys tikrai yra lemiamas knygų rinkos veiksnys.
Aš esu tradicinis literatūros vartotojas. Man, kaip ir keliems šimtams milijonų skaitytojų, skaitymas yra poilsis, taigi – pramoga. Turbūt kiekvieną savaitgalį aš nusiperku skaitymo injekciją, ir per savaitę su malonumu ją sunaudoju. Su malonumu, o ne darbą dirbdamas.
Aš knygą perku tikėdamasis joje rasti bent kelis skaitymo malonumo formulės elementus – netikėtumą, intrigą, paslaptį, gąsdinimą, ašaras, moralizavimą, humorą, paradoksalumą. Ir visa tai turi būti sudėliota literatūros profesionalo, kuris tobula rašto kalba vynioja skaitytoją į svetimos istorijos tinklą. Istorijos, vertos tęsinio, tinklą.
O koks skaitymas yra nemalonus? Jei pramoga yra vientisa, nemalonumus literatūroje, kaip ir gyvenime, tenka skaidyti į porūšius – tiek jų daug. Visa profesinė literatūra yra naudinga, bet nemaloni. Didelės dalies mokslinės literatūros skaitymas yra darbas. Populiarioji psichologija, saviauklos vadovėliai, verslo guru tomai, grafomanija, knygomis virtę moteriškų žurnalų straipsniai, tinklaraštininkų ir savilaidos kūryba yra ypač atgrasi literatūra. Lietuviška grožinė literatūra dažniausiai taip pat tampa darbu, o ne malonumu.
2008 metais iš šimtų lietuvių autorių knygų tik keturias perskaičiau su skaitymo pasimėgavimu. Visus man reikalingus literatūrinio malonumo elementus radau Paulinos Pukytės „Netikrame zuikyje“, Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“, Sigito Parulskio „Murmančioje sienoje“, Virgilijaus Šimaičio (esu įsitikinęs, kad tai kažkurio profesionalo slapyvardis) „Komunaliniame bliuze“.
Man gali paprieštarauti, kad tokių kaip aš nėra daug. Taip. Tų, kurie skaitymą vadina pramoga, nedaug – maždaug 10 procentų visų mokančių skaityti. Bet visgi tai nebloga divizija – vien Lietuvoje tokių yra apie 150 000. Būtent mes perkame romanus – nuo genialių Umberto Eco ir Arto Paasilinnos iki, kaip čia švelniau suformulavus, ne genialių Harukio Murakamio ir Paulo Coelho. Tai mums savo kūrybą bando parduoti Lietuvos rašytojai.
Ir įsižeidžia, kai mes jos neperkame. Ir randa kaltininką – internetą bei mobiliąsias technologijas. O juk viskas daug paprasčiau. Reikia tik atsisakyti misionieriškumo ir papasakoti istoriją. Geri pasakotojai visuomet reikalingi – kai pasaulinė krizė nuvarys žmoniją atgal prie natūrinio ūkio, pasakotojai visuomet ras stogą ir maistą. Ir knygų mugėse jų kūrinius pirks ne tik mažesnių kainų besidairantys skaitytojai, o svarbiausi dalyviai – leidėjai.
Nes pasakotojai moka mus pralinksminti, sugraudinti, išgąsdinti, priverčia išsižioti. Iš nuostabos.
Jan 2009-02-22 00:39
Labai jau išrankus esate, p. Ernestai. Reiktų sąrašiuką papildyti nors iki 20-ties. Juk...
for 2009-02-18 22:30
man tai labiausiai "lietuviškai netikėtas" buvo plonytė Undinės Radzevičiūtės knygutė...
37 2009-02-18 21:07
kol kas siu dienu lietuviski literatai man arba per sunkus, arba nesklandus. primena...
zmogau, 2009-02-18 17:38
skaityti moki?