Naujienos
„Krizė? Kokia krizė? – trūkteli pečiais 75-metis geras pažįstamas iš vieno Labanoro kaimo ir tęsia: - va, krizė, kai sveikata šlubuoja, kai arklys koją nikstelėjo, o darbų ik valiai, kai mano motera po klubo operacijos sunkiai tebekliba, kai... Ai, bet ką čia aš tau, brač, miestiečiui...“ – numojo ranka ir pakėlė mano atvežtos „Pipirinės“ stikliuką...
Dėdė Antanas – prakaulus seniokas iš „vidurio kaimo“ – man lyg ir ne etalonas: mėgsta išgerti, o gerai išmetęs pasikliauja savo ištikimu arkliuku – griūna į vežimo šiaudus, o tas ir parveža į sodybą. Gyvena vienkiemyje su savo pačiute, du sūnūs - mieste su šeimomis. Dukart per savaitę į kiemą nuo vieškelio užsuka autobusiukas, vežiojantis maisto produktus ir pagrindinius ūkio rakandus. Su vairuotoju pasidalina naujienomis, kai ką nusiperka (bet visada – plastikinį alaus butelį, kurį po šiaudais slepia; mat, žmona labai barasi...).
Gyvenime matęs ir šilto, ir šalto. Pokalbiuose atsargus: pirma laukia, ką pašnekovas pasakys, o paskui iš lėto taria: „aš tai, brač, balsavau už demokratus...“ Kokius demokratus, taip ir neaišku. Pas mus visi demokratai. Netgi buvo demokratinė darbo partija. Paskui paaiškėja, kad nuo seno balsuoja už K.Prunskienę, tačiau jam nesmagu, kad valstiečiai liaudininkai patyrė nesėkmę, todėl vėl tiriamai klausia: o kaip tu manai, brač, ta krizė ilgai truks? „Taigi, Antanai, sakai, kad tavęs ji nepalietė?“ – bandau sučiupti. „Žinoma, ne“, - nukerta jis, supylęs antrą karčiosios. – „Aš va gruodį du paršiokus pasipjoviau, bulvės buvo neblogos, šieno, malkų iki valios, pensijas abu gaunam, dar iš jų ir vaikams duodu. Kokia krizė?“ – baigė savo vardijimus dėdė Antanas ir nusuko kalbą į tai, kad dabar kaimuose daugiau „razbainikų“ pasirodys: sunkus gyvenimas juos atgins iš miestų... „Bet aš jų nebijau: va, sūnus kokį dujinį atvežė“, - lyg paslaptį patikėdamas pritilęs mirktelėjo Antanas.
Prisipažinsiu: man patinka su šiuo vėtytu ir mėtytu Labanoro vienkiemio šeimininku apie šį bei tą „uturti“. Patinka tai, kad jis visada atsargus optimistas. Net kai vienturtė žaloji apsirgus galą gavo, jis nenusiminė: vieną kitą litrą pieno gauna pas kaimyną už kokio kilometro, sviesto ar grietinės nusiperka „lavkėje“, bet kitos karvutės neperka. Ne todėl, kad nebūtų už ką, bet kad – sveikata neleidžia. Ogi šieno kiek reikia jai paruošti!
Taigi, krizė. Ji bent kol kas nepalietė savo aštriais nagais tolimo Lietuvos kaimo, pavienių ūkininkų, pagyvenusių žmonių, pensininkų ar šiek tiek juodai dienai susitaupiusių. Litas, kažkiek per tas infliacijas nuvertėjęs, vis tiek dar stiprus, ir kokio ten euro niekas nelaukia. Va, blogiau jaunoms šeimoms (o kada joms buvo gerai?), kurios vaikus turi išlaikyti, o jei dar darbo negauna? Nedarbas, atrodo, baisiausia Lietuvos šmėkla šiomis krizės sąlygomis. Naujo verslo dabar nepradėsi, kai kas bankrutuoja, šimtai žmonių išeina į gatvę. Gerai, jei tokie turi pasitaupę arba nepaėmę kredito-žudiko.
Miestiečius pjauna kylančios kainos, ypač už šilumą. Nors ši žiema nėra iš pačių šalčiausių, tačiau išsitraukus iš pašto dėžutės sąskaitą, šiurpas nupurto. Kas būtų, jei Dievulis atsiųstų jiems 30-tinius speigus? Sako, kad tos energetikų kainos nepagrįstai sukeltos? 2 psl. >
nini 2011-07-12 18:00
krizės nėra, ją kažkas sugalvojo ir darbdaviai ėmė ja grasinti, kiap nematoma lazdele, bet...
Joo 2010-11-05 21:19
Ale juokas paėmė - nemačiau tos laidos ,tačiau reiškia toks Adamkus jau spėjo peršikt,kad...
Žinoma 2010-07-01 10:41
Visos atominės elektrinės aplinkui yra bombos.Sava elektrinė sprogstant saviškių...
talex 2010-07-01 10:38
O bedarbiams valgyti visai nereikia.Kas nedirba-tas nevalgo.Laikykitės senai patikrintos...