Naujienos
Pramogų pasaulio atstovas ir buvęs šioks toks žurnalistas duria pirštu vienam iš buvusių premjerų į krūtinę, kažką sakydamas. Ekspremjeras tarsi kiek nuolankiai linkteli, abu atsisveikina, ir „pramogautojas“ išeina iš kultūrinio renginio, kuriame visi-turėjo-būti.
Visi ir buvo, ir nebuvo įmanoma nepastebėti „pramogautojo“, kuris anksčiau linksėjo salėje į visas puses, galantiškai „labą vakarą“ ar „malonu jus matyti“ pakeisdamas į „ministre“, „premjere“ ir pan. – beveik kaip kokiame angliškame filme apie karalienės Elžbietos ir Blaire‘o nesutarimus, kurių nepaisydami oficiozinėje aplinkoje vieni į kitus atsigręždami kartodavo „Your Majesty“, „Minister“. Net gėrėjausi, kaip lietuvaičiui taip natūraliai ir gražiai tai pavyksta – be lašo mėgdžiojimo ir be žagrės kelnių kišenėje.
Bet netyčia išvystas dūris į eks-premjero krūtinę grąžino į mūsų erdves. Jis galėjo reikšti nuo „padarysime, kaip ir tarėmės“ iki „tu man žiūrėk!“. Vieno įsakymas, kito paklusimas. Būtų suprantama, jei žiūrėtume etimologijos – „ministras“ reiškia tarną, patarnautoją bažnyčioje (lot. minus – mažiau), o veiksmažodis „minister“ (ministeriauti?) reiškė patarnauti prie stalo. Bet etimologijos neabejotinai abu aptariamieji objektai nežinojo. Jie žinojo dabartines to žodžio konotacijas: ministras gali daug, gauna nemažai, gali duoti dar daugiau ir daug kas jam nerūpi. Nes šeimininkai, t.y. rinkėjai, jo nepasieks per aibes pavaldinių. Etimologinės vertikalės viršus ir apačia taip apsikeičia vietomis, žemiausią iškeldama aukščiau kitų. Bet ne visų. Virš jo, kaip buvo matyti iš gesto, lieka šou ir media pasaulis.
Ar gestas abiems buvo natūralus ir priimtinas? Ar jam rastis netrukdė ir 20-30 metų amžiaus skirtumas tarp pašnekovų (šou pasaulis visada jaunesnis)? Ar priklausymas šou erdvei ir yra leidimas elgtis su kitais laisvai, nevaržomai – o tuo pačiu ir aniems bandyti prilygti tam šauniam pramogų blizgesiui, nesvarbu, kiek tau metų ir kokios tavo pareigos. Šis ministras tam pakluso. Kaip beveik ir visi kiti. Noriai eidami į patyčių egzekucijas scenoje, ožiais bliaudami per „Auksinio svogūno“ ceremonijas, puošdamiesi kupetomis vietoj šukuosenų, linksmai kirsdami rankomis su šou ir viso kito verslo „dyleriais“ žurnalo nuotraukai, kuri turėtų išreikšti amžinos draugystės ar sėkmingo projekto pradžią. Jie manėsi taip „nusileisią“ iki „liaudies“, susiliesią su ja, paklusią jos žaidimams vardan to populiarumo, pabūsią šiltais, mielais, „saviakais“. Už tą bendravimą „su liaudimi“ jie šiandien gauna dūrius į krūtinę ir epitetus „mažiukas“ ar kelialapį velniop. Kaip tarnams ir priklauso.
Visgi vaizduotėje mėgindamas tą gesto situaciją pritaikyti kitiems žmonėms, keleto politikų joje neįsivaizduoju. Kaip ir kai kurių žurnalistų. Tame pačiame renginyje vyresnio amžiaus spaudos atstovas, susitikęs ministrą, ramiai ir šaltai linktelėjo, net išvengdamas rankos paspaudimo (ar nepaduodamas jos). Atstumas buvo išlaikytas, žinia perduota: „mes ir jūs – skirtingose pusėse, ir neaišku, kas čia kam tarnas“. Matyt, abu manė, kad kitas. Bet tokios žaidimo taisyklės. Jos reiškia ir kita: mes nesame susiję ir man iš tavęs nieko nereikia. Išskyrus tai, kad tu dirbtum savo darbą, pageidautina, gerai. Piršto dūris yra beveik fizinis susilietimas. Ir net simbolinis, kaip dūris špaga: tu jau esi pažeidžiamas ir aš sau leidžiu tai parodyti, atlikdamas šį judesį. Nes tu anksčiau man tai leidai – bendra užstale, „kietu“ anekdotu, iš kurio abu juokėmės ir bandėme jį pranokti savais, bendru bizniu. Nusileidome, apsinuoginome, kaip pirtyje. Carte blanche jau įteikta. 2 psl. >
bailių šaika 2009-02-25 15:08
pulsite virkauti, kai šaukštai bus po pietų, ar ne? O dabar patylėkime, tovarišči.
to nervina 2009-02-25 14:43
nesinervinkit, vis tiek anksciau ar veliau visiems viskas pataps aisku ir akivaizdu... tada jau...
nervina 2009-02-25 01:08
kalbėjimas užuominomis: koks šoumenas, kokia priešiška akcija? Ir pats tekstelis labai jau...
Ek šėktė 2009-02-23 09:47
Ek šėktė