Naujienos
Prieš penkiolika metų „Baltų lankų“ leidykla lietuvių skaitytojams padovanojo The New York Times išrinktą metų knyga Anatolio Lieveno Pabaltijo revoliuciją. Estija, Latvija, Lietuva – kelias į nepriklausomybę.
Ir Lietuvoje ši knyga tapo populiari. Veikiausiai dėl autoriaus meistriškos kalbos, tuometinių niuansų žinojimo ir plataus, dažnai geopolitinio požiūrio į procesus, vykusius ne tik Baltijos valstybėse, bet ir Vidurio ir Rytų Europoje. A. Lieveno akys neaplenkė ir Ukrainos, kurią jis apibūdino taip: „Amerikos analitikai tvirtina, kad Vakarams reikia ginti Ukrainą; o Clintono administracija pasiūlė Ukrainai karališką 300 000 milijonų dolerių pagalbą, t. y. maždaug tiek, kiek reikia vienai Ukrainos karinės pramonės gamyklai pertvarkyti. Tačiau jeigu Vakarai tik tiek gali padaryti, jiems būtų geriau užmiršti, kad Ukraina apskritai egzistuoja. Bet kuriuo atveju jie tai padarys, anksčiau ar vėliau...“
A. Lievenas klydo. Ukrainos nepamiršo nei kaimynai, nei Vakarai, nei pagaliau „Baltų lankų“ leidykla.
Pirmiesiems, regis, aktyviausiai atstovavo Rusija, jos „dujų diplomatija“ ir Juodosios jūros laivynas Sevastopolyje. Kalbant apie dujas, reikia prisiminti ne tik kelias pastarąsias žiemas vykusius dujų karus, bet ir faktus, liudijančius, jog iki 1999 m. pabaigos Ukrainos vadovai vyriausybinėse vilose bei pirtyse reguliariai derėdamiesi su Rusijos ar „Gazprom“ vadovais ne tik apeliuodavo į dviejų tautų brolybę, bet ir pasižadėdavo – pirmieji mokėti už dujas, antrieji jas tiekti. Taip Kijevas įsiskolino milijardus JAV dolerių, ir ne kam kitam, o Julijai Tymošenko buvo „suteiktas“ dujų princesės vardas.
Vakarai? Tuo metu, kai lietuviškai skaitėme A. Lieveną, lietuviškai mūsiškėje Politologijoje prabilo ir Zbigniewas Brzezińskis. Jis pareiškė, kad dabar Ukraina, kaip tarpukaryje Lenkija, vaidina geopolitinio rakto vaidmenį. „Negalime teigti, – aiškino Z. Brzezińskis, – kad be Ukrainos Rusija nustoja būti imperija, tačiau papirkusi ir pavergusi Ukrainą Rusija savaime taps imperija.“ Beje, mums Vilniuje dar tik spėliojant, kada įstosime į NATO, transatlantiniai strategai neslėpė, jog Kijevą tikisi Aljanse išvysti 2008-aisiais.
Pagaliau „Baltos lankos“. Nors ir nesulaukė tokios Ukrainos narystės, iš anglų į lietuvių kalbą išvertė ir išleido Kijevo universitete baigusio istorijos mokslus, Albertos universitete apgynusio daktaro disertaciją, o šiuo metu besidarbuojančio Viktorijos universitete Kanadoje docento Serhy Jekelčyk 2007 m. parašytą veikalą Ukraina. Modernios nacijos gimimas.
Galima būtų pasakyti ir taip: savęs neleido užmiršti ir patys ukrainiečiai. Trafaretinis, bet atitinkantis tiesą pastebėjimas, kad ypatingą politinį ir akademinį domėjimąsi Ukraina lėmė 2004 m. pabaigoje ir 2005 m. pradžioje joje vykusi politinė drama – Oranžinė revoliucija. Nemažam būriui strategų, politikų ar tyrėjų tuo metu atrodė, kad Oranžinė revoliucija ne tik pavers Ukrainos užsienio politiką skaidresnę, vienareikšmiškai vakarietišką, bet ir užtikrins šalyje skaidrią, stabilią ir provakarietišką politinę sistemą. 2 psl. >
ar suprantat ką rašot? 2009-02-25 10:58
Manau, kad autorius turi gerą supratimą ir žinau daugiau nei bet kuris čia komentuojantis....
student 2009-02-25 09:03
atkreipkite dėmesį!http://www.lrt.lt/news.php?strid=2838146&id=5142781
2009-02-24 16:23
čia tas pats lygis ir metodas kai socdemai,Kirkilas,Navickas pardavė Kruonio hidroakumuliacinę...
2009-02-24 16:14
ŠIO RAŠINĖLIO AUTORIUS VISIŠKAI NEŽINO UKRAINOS IR UKRAINIEČIŲ TAUTOS ISTORIJOS IR KULTŪROS.