Naujienos
Trys yra minimaliai kritinė riba, kada galima daryti apibendrinimus. Bent tokios taisyklės egzistuoja mano sociologinių apklausų visatoje. Todėl, aplankęs tris Londono muzikos klubus, drąsiai teigiu – renginių struktūra juose yra vienoda.
Veiksmas prasideda apie 19 valandą, beveik tuo pačiu laiku, kaip ir parašyta biliete. Bet instrumentų ir prietaisų prigrūstoje scenoje groja ne pagrindinė vakaro žvaigždė - aikštelės krašte siautėja dažniausiai koks nors didžėjus, grojantis trims žiūrovams – savo draugei ir dviem mėšlungiškai alaus stiklines rankose sugniaužusiems turistams. Didžėjus pinigų už koncertą negauna ir turbūt džiaugiasi, kad nereikia pačiam susimokėti. Aptarnavimo irgi nėra – jokių lazerių, prožektorių, o garso režisierius skaito nemokamą laikraštį, kramsnodamas trikampį sumuštinį.
Viskas stebuklingai pasikeičia apie devintą valandą, kai instrumentus pagrindinei, trečiai vakaro grupei sutvarko samdyti žmonės, muzikantams pradėjus groti paaiškėja, kad klubo garso apartūra yra tobula, o be garsininko klube dirba ir šviesos bei kitų efektų – na, dūmų kokių nors, režisierius.
Bet aš akyliausiai stebėjau antrąją vakaro grupę. Klubo antrieji yra nežinoma, bet tikra grupė – jie ne tik moka groti, jie groja savo dainas. Jie surenka šiokią tokią savo publiką – iš mokyklos arba "Facebook" draugų rato. Iš kelių tūkstančių svarų, kuriuos klubas surenka per vakarą, jie turbūt gauna simbolinį honorarą alui, bet jiems tai nesvarbu. Jie įgyvendino daugybės paauglių, vaikinų, vyrų svajonę – jie groja tikroje scenoje su elektrinėmis gitaromis, būgnininkas prieš kiekvieną dainą tris kartus stukteli į būgno kraštą, prožektoriai šviečia įvairiomis spalvomis ir mikliai sukinėjasi šen bei ten – na ir kas, kad automatiniu režimu. O skrajutėse išspausdintas grupės pavadinimas.
Aš apsidairiau ir pamačiau, kad ir praeityje, ir dabar visi (taip, tiesiog "visi") arba grojo, arba norėjo groti, arba ruošiasi groti roko grupėje. Blogiausiu atveju namuose turi elektrinę gitarą su amplifileriu. Mes irgi grojome grupėje – kokiame trečiame kurse dvi dienas repetavom su tikrom gitarom ir nedelsiant Žvėryno vaikų klube, kur dailininku dirbo mūsų būgnininkas, davėm koncertą penkiolikai žmonių. O atėjus nebaudžiamo konceptualaus meno laikams, Vilniuje (tuomet mieste dar buvo apvalios skelbimų tumbos) surengėm fiktyvaus įvykio akciją – išklijavom plakatus, kviečiančius į neegzistuojantį renginį. Ir kas gi buvo tame plakate? Žinoma, kad apsimetėlių roko muzikantų nuotrauka. Ir grupės pavadinimas, be abejo, buvo parašytas milžiniškomis raidėmis.
Ir visa tai – noras būti šalia roko - išliko. Aš aplinkinių paklausiau – kiek jie pasiruošę sumokėti už "Roko paketą", kuriame būtų skrajutė su paketo pirkėjo pavarde, įrašyta tarp kitų grupės muzikantų, kelios nuotraukos, žurnalo "Time Out" puslapio, kuriame išvardinti visi Londono klubiniai koncertai, tarp jų ir paketo pirkėjo grupės koncertas, kopija ir maždaug valandos trukmės filmas, kuriame paketo pirkėjas stovi scenoje (šiek tiek nuošaliai, bet vis tik matomas) su neprijungta bosine gitara. Pirkėjas koncerto metu turi teisę linguoti, brazginti stygas, kratyti – jei juos turi – plaukus. Paketo pardavėjai pirkėjui garantuotų, kad filme bus visi išoriniai roko koncerto atributai – lazeriai, keturių spalvų paraleliniai prožektoriai, viena dūmų užsklanda, bei muzikantų, tarp jų ir pirkėjo, pristatymas, kai pavardės išrėkimo metu šauniai trinkteli būgnai. Apklaustiesiems sužibo akys. Sumos buvo įvairios – nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių litų. 2 psl. >
YAYA 2009-03-12 16:52
New Orleane kavines ir barai, kuriuose reikia susimoketi uz jazz;a, vis labiau ir labiau...
blossom 2009-03-10 11:25
u are my hero, i want babies from you!
nagi 2009-03-10 08:44
amplifileris. Jungiamas prie Dzimsono