Naujienos
Tėvynę, kaip ir artimą žmogų, priimame ir mylime tokią, kokia ji yra. Su visais jos istorijos vingiais, su jos pergalėmis ir netektimis, su stulbinančiais pasiekimais ir skaudžiais nuopuoliais. Nes Tėvynė ir jos istorija yra vientisa ir nedaloma, o atsakomybė dėl jos likimo – bendra mums visiems. Juk jei norime didžiuotis (dažniausiai patys prie to niekaip neprisidėję) Lietuvos didvyriais ir jų žygdarbiais, kiekvienas privalome prisiimti ir tam tikrą dalį atsakomybės dėl Lietuvos išgamų ir jų niekšybių.
Labai pasistengę, dar galime pasiekti, kad pastarieji kuo mažiau pakenktų geram Lietuvos vardui dabarty ir ateity, tačiau negalime pakeisti to, kas jau yra įvykę – galime tik siekti pakeisti neigiamus tų įvykių padarinius. Be to, dar galime (ir privalome) nuolatos mokytis ne tik iš gražių Tėvynės istorijos pavyzdžių, bet ir iš mūsų bendros praeities klaidų ir kvailysčių – tos pačios Tėvynės, taigi savo vaikų ir vaikaičių labui.
Visgi šįkart norėtųsi pakalbėti ne apie kokius nors niekadėjus, o apie tikrai Lietuvai nusipelniusius žmones ir institucijas bei adekvačias pagarbos jiems (joms) išreiškimo formas. Iškart pabrėšiu, kad niekad neabejojau, kad beveik visi šiame straipsnyje išvardinti asmenys (ir institucijos) tikrai yra nusipelnę kur kas didesnės jų amžininkų ir ainių pagarbos, ir kad jų vardai turėtų būti įrašyti į Lietuvos istoriją aukso raidėmis. Kita kalba – kaip tai turėtų būti ir kaip tai yra daroma.
Aptariamą temą suaktualino Seimo kovo 12 dieną priimta deklaracija, kuria Lietuvos valstybės Prezidentu buvo pripažintas pokario ginkluoto pasipriešinimo vadovas, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininkas, partizanų generolas Jonas Žemaitis – Vytautas. Kitą dieną Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisija užregistravo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų statuso įstatymo pakeitimo įstatymo projektą, kuriuo signataro statusą siūloma pripažinti asmenims, pasirašiusiems 1949 metų vasario 16 Deklaraciją.
Iš karto po to pasigirdo kalbų, kad visa tai valdantieji daro, ketindami netrukus pripažinti Prezidentu ir profesorių Vytautą Landsbergį, vadovavusiu Lietuvos valstybei 1990 – 1992 metais. Nežinau, kaip ten yra iš tikrųjų, ir ne tai šiuo atveju svarbiausia; kur kas svarbiau suvokti aptariamos tendencijos esmę.
Pirmą kartą „pagerinti“ mūsų netolimą istoriją buvo nutarta 1996 metais, kai Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, veikusi 1990 – 1992 metais, buvo pervadinta Aukščiausiąja Taryba – Atkuriamuoju Seimu. Nėra jokių abejonių, kad AT iš tikrųjų atliko Atkuriamojo Seimo funkciją, ir būtų visiškai suprantama, jei ji pasivadintų juo kad ir paskutinę savo darbo dieną. Bet juk nepasivadino! O Aukščiausiosios Tarybos nuopelnai atstatant Lietuvos valstybės nepriklausomybę buvo, yra ir bus akivaizdūs ir be jokių pervadinimų.
Panašiai buvo pasielgta ir su partizanų generolo Jono Žemaičio – Vytauto atminimo įamžinimu. Civilizuotos tautos savo didvyrių vardais vadina miestų gatves ir aikštes, stato paminklus ir memorialus jų žygdarbiams atminti, rašo apie juos poemas ir romanus, kuria vaidybinius filmus, talpina jų atvaizdus ant monetų ir popierinių pinigų. O svarbiausia – rūpinasi, kad jų darbai amžiams išliktų pavyzdžiu jaunosioms kartoms, kurios naudojasi jų kovos ir aukos vaisiais. Lietuva ir šiuo atveju pasirodė esanti originali. 2 psl. >
Štai ką apie panašias nesąmones prieš dešimt mėnesių rašė Imantas Melianas 2009-12-13 12:56
"Apie istorinę atmintį ir istorijos „gerinimą“, arba nedėkingas straipsnis neliečiama...
svd 2009-05-19 23:56
Atkreipkit demesi: Tiksliai sekite instrukcija ir 1000lt ir daugiau bus jusu nuo 40 iki 80 dienu...
tikras lietuvis 2009-04-09 17:05
Autorius yra teisus.
Nurchaci 2009-04-09 09:04
Manau, kad tokie "komentatoriai" kaip 2009-04-07 22-:05:53 arba www negerbia kitų - nei...