Tėvynę, kaip ir artimą žmogų, priimame ir mylime tokią, kokia ji yra. Su visais jos istorijos vingiais, su jos pergalėmis ir netektimis, su stulbinančiais pasiekimais ir skaudžiais nuopuoliais. Nes Tėvynė ir jos istorija yra vientisa ir nedaloma, o atsakomybė dėl jos likimo – bendra mums visiems. Juk jei norime didžiuotis (dažniausiai patys prie to niekaip neprisidėję) Lietuvos didvyriais ir jų žygdarbiais, kiekvienas privalome prisiimti ir tam tikrą dalį atsakomybės dėl Lietuvos išgamų ir jų niekšybių.
Labai pasistengę, dar galime pasiekti, kad pastarieji kuo mažiau pakenktų geram Lietuvos vardui dabarty ir ateity, tačiau negalime pakeisti to, kas jau yra įvykę – galime tik siekti pakeisti neigiamus tų įvykių padarinius. Be to, dar galime (ir privalome) nuolatos mokytis ne tik iš gražių Tėvynės istorijos pavyzdžių, bet ir iš mūsų bendros praeities klaidų ir kvailysčių – tos pačios Tėvynės, taigi savo vaikų ir vaikaičių labui.
Visgi šįkart norėtųsi pakalbėti ne apie kokius nors niekadėjus, o apie tikrai Lietuvai nusipelniusius žmones ir institucijas bei adekvačias pagarbos jiems (joms) išreiškimo formas. Iškart pabrėšiu, kad niekad neabejojau, kad beveik visi šiame straipsnyje išvardinti asmenys (ir institucijos) tikrai yra nusipelnę kur kas didesnės jų amžininkų ir ainių pagarbos, ir kad jų vardai turėtų būti įrašyti į Lietuvos istoriją aukso raidėmis. Kita kalba – kaip tai turėtų būti ir kaip tai yra daroma.
Aptariamą temą suaktualino Seimo kovo 12 dieną priimta deklaracija, kuria Lietuvos valstybės Prezidentu buvo pripažintas pokario ginkluoto pasipriešinimo vadovas, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininkas, partizanų generolas Jonas Žemaitis – Vytautas. Kitą dieną Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisija užregistravo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų statuso įstatymo pakeitimo įstatymo projektą, kuriuo signataro statusą siūloma pripažinti asmenims, pasirašiusiems 1949 metų vasario 16 Deklaraciją.
Iš karto po to pasigirdo kalbų, kad visa tai valdantieji daro, ketindami netrukus pripažinti Prezidentu ir profesorių Vytautą Landsbergį, vadovavusiu Lietuvos valstybei 1990 – 1992 metais. Nežinau, kaip ten yra iš tikrųjų, ir ne tai šiuo atveju svarbiausia; kur kas svarbiau suvokti aptariamos tendencijos esmę.
Pirmą kartą „pagerinti“ mūsų netolimą istoriją buvo nutarta 1996 metais, kai Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, veikusi 1990 – 1992 metais, buvo pervadinta Aukščiausiąja Taryba – Atkuriamuoju Seimu. Nėra jokių abejonių, kad AT iš tikrųjų atliko Atkuriamojo Seimo funkciją, ir būtų visiškai suprantama, jei ji pasivadintų juo kad ir paskutinę savo darbo dieną. Bet juk nepasivadino! O Aukščiausiosios Tarybos nuopelnai atstatant Lietuvos valstybės nepriklausomybę buvo, yra ir bus akivaizdūs ir be jokių pervadinimų.
Panašiai buvo pasielgta ir su partizanų generolo Jono Žemaičio – Vytauto atminimo įamžinimu. Civilizuotos tautos savo didvyrių vardais vadina miestų gatves ir aikštes, stato paminklus ir memorialus jų žygdarbiams atminti, rašo apie juos poemas ir romanus, kuria vaidybinius filmus, talpina jų atvaizdus ant monetų ir popierinių pinigų. O svarbiausia – rūpinasi, kad jų darbai amžiams išliktų pavyzdžiu jaunosioms kartoms, kurios naudojasi jų kovos ir aukos vaisiais. Lietuva ir šiuo atveju pasirodė esanti originali.
1997 metų vasario 14 dieną Jonas Žemaitis buvo po mirties apdovanotas Vytauto Didžiojo pirmojo laipsnio ordinu; 1998 metų sausio 26 dieną jam buvo suteiktas dimisijos brigados generolo laipsnis, ir štai dabar jis pripažintas dar vienu Lietuvos Prezidentu. Ar tikrai tautos ginkluoto pasipriešinimo vadovo atminimui pagerbti reikėjo šių operetinių pagražinimų? Karių apdovanojimas po mirties – visuotinė praktika, tačiau paprastai tai padaroma netrukus po jų žūties arba vėliau, kai pagaliau paaiškėja jų tikrieji nuopelnai Tėvynei. Turint omenyje, kad Lietuva ilgą laiką buvo okupuota, tai galima buvo padaryti jau pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais. Ir partizanų generolu J.Žemaitis – Vytautas tapo dar 1949 metais, todėl pakartotinis generolo laipsnio jam suteikimas labiau primena nevykusią viešųjų ryšių akciją.
Generolo J.Žemaičio pripažinimo Lietuvos valstybės Prezidentu iniciatoriai teigia, kad „partizanų prezidentu“ ji vadino jo amžininkai. Taip, vadino, tačiau Prezidentu tikrąja to žodžio prasme jis vis dėl to nebuvo. Buvo ginkluoto pasipriešinimo vadovas, buvo politinis lyderis, buvo moralinis autoritetas, nusipelnęs visų mūsų pagarbos ir dėkingumo – bet ne Prezidentas. O skelbti Prezidentu asmenį, net ir labiausiai nusipelniusį , praėjus 55 metams po jo žūties – tai jau, atleiskite, absurdas.
Tas pats ir su 1949 metų vasario 16 Deklaracijos signatarais, kuriems ketinama pritaikyti „patobulintą“ Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarų statuso įstatymą. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad šio 2003 metų spalio 16 dieną priimto įstatymo pavadinimas neatitinka jo turinio, nes jame kalbama ne apie Lietuvos Nepriklausomybės Akto (1918.02.16), o apie Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo Akto (1990.03.11) signatarų statusą. Antra – gal paprasčiau tiesiog priimti atskirą įstatymą, o ne versti viską į vieną krūvą? Juk buvo dar ir 1941 metų birželio 23 Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo deklaracija ir jos signatarai, ir tuometinis faktinis valstybės vadovas (irgi Prezidentas?) Juozas Ambrazevičius – Brazaitis.
Lygiai taip pat vertintina situacija ir su profesoriaus V.Landsbergio pelnytu pagerbimu. Šio žmogaus nuopelnai Lietuvai neginčytini, lygiai kaip ir tai, kad jis buvo pirmasis po ilgų svetimųjų priespaudos metų atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas. Bet buvo jos vadovas kaip Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, o ne kaip Prezidentas. O tuo atveju, jei prezidentų pripažinimo „atbula data“ praktika vis dėl to pasikartos, tuojau pat sulauktume dar vieno pretendento į „pagerintą“ vietą istorijoje – laikinai ėjusio Prezidento pareigas (2004) Artūro Paulausko.
Blogiausia yra tai, kad tokių neapgalvotų sprendimų praktiškai neįmanoma atšaukti – tai būtų visiškas garbingiausių Lietuvos istorijos herojų paniekinimas, bet juk nieko gero neduoda ir toks „pagerintas“ jų eksponavimas. Belieka tyliai ignoruoti tuos mūsų istorijos „pagerinimus“ ir elgtis taip, tarsi jų nebūtų buvę.
Iš problemos konteksto aišku, kad visa tai daroma, norint užtikrinti aukščiau minėtų iškilių asmenų ir jų artimųjų socialines garantijas. Bet juk tą patį rezultatą galima pasiekti ir be istorijos prievartavimo – kaip jau minėjau, priimant atskirus atitinkamus įstatymus, o ne bandant „pritempinėti“ galiojančius, neišvengiamai iššaukiant tokiu būdu pagrįstą priešgyniavimą. Kitaip ateis diena, kai Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę įstatymu (arba kokia nors deklaracija) pervadinsime Lietuvos Imperija, suteiksime maršalo laipsnį Abiejų Tautų Respublikos valdovui Steponui Batorui, o seniausią žinomą Lietuvos „karalių“ Netimerą apdovanosime LDK Gedimino ordino Komandoro kryžiumi. Jei galima kaitalioti tai, kas buvo tikrovėje prieš kelis, keliolika ar keliasdešimt metų, tai dar paprasčiau daryti su kelių šimtmečių senumo įvykiais – mažiau juos prisimenančių.
Facebook
Twitter
nusiųsk el.paštu
Skaityti komentarus 72