Du dalykai pastarosiomis dienomis parodė, kad bent jau valdžios ir verslo elite supratimas apie tai, kur ėjome po 1990 metų ir ką nuveikėme, nėra nei išsamus, nei negrįžtamas.
Turiu galvoje, pirma, Seime priimto Kainų įstatymo (dar nepasirašyto prezidento) nuostatas, nurodančias vidaus didmeninėje prekyboje maisto produktais antkainį apriboti 15 proc. prekių vertės, o mažmeninėje – 25 procentais ir, antra, šalies verslininkų organizacijų atstovų forumo idėją siūlyti pensijoms iš Socialinio draudimo fondo išmokėti tiek, kiek lėšų tuo metu surenkama į fondą (išmokas susieti su įmokomis, o įmokas apkarpyti, nustatant pajamų, nuo kurių mokamos tos įmokos, viršutinę ribą).
Abu sumanymai situacijos suvokimu, argumentavimu ir apskritai visu savo „grožiu“ viens kitam prilygsta. Jie patvirtina, kad dalis mūsų aktyvesnių piliečių gyvena XIX amžiaus pabaigos idėjų pasaulyje, ir belieka tik sukti galvą, kodėl vieniems būtent Lenino, Trockio ar Mao „kietos rankos“ idėjos, o kitiems būtent kraštutinių libertarų „džiunglių įstatymų“ principai atrodo priimtiniausi.
Kainos – jautriausias rinkos mechanizmo elementas. Kuo laisvesnis jų judėjimas, tuo tikslesni signalai gamintojams, investuotojams ir pirkėjams, tuo racionaliau šie elgiasi.
Jei kainų kitimas nelaisvas, kažkas jas sąmoningai „stumdo“ – vadinasi, tai jau ne tikra rinka. Minėto įstatymo iniciatoriai Seime pasiūlė valdžiai nustatyti bent jau vieną svarbią kainos dalį – prekybinį antkainį, kuriuo padengiamos operacinės sąnaudos bei gaunamos nuosavo ir skolinto kapitalo pajamos.
Tai jau ne šiaip sau kainų „pastumdymas“, tai – nokdaunas.
Galima įsivaizduoti, kiek prireiktų biurokratų, kurie dieną naktį skaičiuotų prekių srautus ir kainas, tikrindami, kaip prekybos tinklai laikosi tų normatyvų. Galima įsivaizduoti, kiek papildomų investicijų darytų tie tinklai, siekdami įgyvendinti būdus, kuriais išvengtų (čia galimybės labai plačios) tų apribojimų, ir kurių sąnaudas papildomai įjungtų į parduodamų prekių kainas.
Ir tiesiog būtina įsivaizduoti, kaip padaugės argumentų tiems, kurie ieško ir randa Europoje liudijimų, jog Rusijos, Baltarusijos, Venesuelos lyderių iliuzijos apie visagalės vyriausybės ir jai pajungto verslo hibridą randa pasekėjų.
Didieji prekybos tinklai tikrai nusižengia rinkos principams, ją karikatūrina ir ardo. Jų galia tokia didelė ir taip iškerojo visoje Europoje, kad neseniai Europos parlamentas (EP) net paragino Europos Komisiją išsamiau ištirti rinkos koncentraciją ir kartelinius susitarimus mažmeninėje prekyboje.
Nematydami geresnės išeities, EP nariai net paragino Europos Sąjungos (ES) šalis vengti visiško maisto prekių rinkos liberalizavimo, „...kadangi taip būtų paskatinta tolesnė koncentracija“.
Pastarasis pasiūlymas kiek desperatiškas. EP narių akimis rinkos išardymas mažmeninėje prekyboje nuėjo tiek toli, kad jau reikia joje riboti veikimo laisvę. Per greitai; pradžioje pakaktų tiesiog sustiprinti antikonkurencinės praktikos ir tiekėjų diskriminavimo prekybos tinkluose tyrimus ir persekiojimą bei truputį paremti ir paskatinti smulkiąją prekybą. 2 psl. >
Naujienos




















>==> 2009-04-06 00:26
Cia tmatos nuomone, Siaip jau nera didesnio monopolisto uz valstybe, dalyvaujancia versle. Nei...
Dieduks 2009-04-04 21:56
Lietuvos krizė visai nepanaši į pasaulinę. Tenaispi yra kredito (pasitikėjimo) ir finansų...
inž 2009-03-30 17:24
To "ne taip parašete" prritariu iš dalies, todėl papildau D.Rodriku*: citata iš Jūsų...
Clinton 2009-03-30 14:40
"It's economy, stupid"http://en.wikipedia.org/wiki/It%27s_the_economy,_stupid